TIE dveji metai: kaip nepapulti į tėvystės kalėjimą
Pagal LR įstatymus vaiko priežiūros atostogos gali trukti, kol vaikui sueis treji metai. Visą šį laikotarpį darbdavys įsipareigoja saugoti darbo vietą, tačiau vaiko auginimo pašalpa mokama iki dvejų metų. Dažniausiai šį laiko tarpsnį mamos (retais atvejais – tėčiai) pasilieka namuose tarp sauskelnių, puodų ir nešvarių seilinukų. Visi laisvi vakarai su draugėmis bare, aukštakulniai, teatras, ramūs savaitgalio mamytės ir tėtuko pasimylavimai, net netrikdomos poilsio minutėlės duše ar tualete – lig tol buvusi paprasta kasdienybė – įgauna veiksmo filmo su trilerio elementais bruožų.
Dveji metai motinystės yra niekis, lyginant su likusiu jūsų, kaip mamos, gyvenimu. Tačiau per kelerius metus, kai moteris – poetė, moteris – teisininkė, moteris – direktorė, net moteris – cirko liūtų tramdytoja tampa tik moterimi-mama tarp keturių namų „kalėjimo“ sienų, nematoma grandine prirakinta prie savo brangiausio triukšmadario „netvarkos nykštuko“ ir padoriu laiku nemiegančio vaikučio, mūsų galvose, namuose, tarpusavio santykiuose, net darbovietėse labai daug ką pakeičia. Kaip tą „tik mama“ paversti „net mama“, neišprotėti, neišsiskirti, neprisiveisti zombių namuose ir gyventi šypsantis?
Maža atvirumo valandėlė
Sociumas, pasitelkdamas žiniasklaidą, formuoja ir tiesiog bruka idealizuotą motinystės portretą – liekna ir visiškai nepavargusi motina (kažkodėl ji dažniausiai būna kokio nors sportininko žmona) po parką vedžiojasi du ar daugiau pametinukų. Vaikai madingai aprengti, švarūs, vaikšto takeliais, klusnūs ir nemėto į kitus vaikus akmenų. Idealizuotoji motina gamina sveiką maistą, savo pieneliu žindo iki trejų metukų, skalbia be dėmių, randa laiko jogai, savaitgaliais kepa pyragą ir džiugiai sutinka po žvejybos grįžusį sutuoktinį, o paskui sėdasi rašyti savo kulinarinės knygos.
Tik jūs – „stora“ ir nelaiminga, auginanti neklaužadas, kurie nuolat serga, apkuistuose namuose. Su vyru nuolat baratės, niekur nekeliaujate, trūksta pinigų, anyta turi nesibaigiančių auklėjimo patarimų rinkinį, o visos dienos tampa ilgu kankinimosi maratonu. Giliai širdyje imate nekęsti buvimo motina, nes jaučiatės tarsi savo pačios paspęstuose spąstuose – mažas, tik nuo jūsų rūpesčio priklausomas kamuoliukas vežimėlyje, užuot kėlęs euforiją, spaudžia karčias ašaras kasnakt, kai tik prabunda.
Imate griežti dantį ant savo partnerio, nes jis „nepadeda“, „nieko nesupranta“, „palieka mane amžinai vieną“. Vyresni vaikai, pajutę konkurenciją, kaip tyčia, suvaikėja, atsikalbinėja ir staiga nebemoka užsirišti batukų. Griežiate dantį ant visų draugių, auginančių vaikus, nes jų vaikai „kitokie“, jos fotografuoja juos meiliai besišypsančius ant tėtukų krūtinių ir teigia, jog šie angelėliai – tai Dievo dovana. Imate pykti ir ant bevaikių draugių, nes šios vis rečiau aplanko ar neturi pakankamai empatijos įsijausti į jūsų tragišką būtį, tad nutolstate. Idealizuota motinystės pasaka sprogsta gavusi realybės spyglio dūrį, negana to, jaučiatės dėl visko kalčiausia, bloga mama ir žmona. Norite į darbą. Gailite „kažkokiai svetimai bobai“ palikti vaiką. Bijote apie tai kalbėtis. Bijote būti pasmerkta, apkaltinta kietaširdiškumu ir nemeile savo vaikui. Žliumbiate.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pogimdyminė depresija
Nusiraminkite. Tai visiškai normalu. Ir net tos mamytės iš gražių nuotraukų tą jaučia, nebūtinai ištisai, bet retkarčiais – tikrai tikrai. Ir jūs esate puiki mama. Ir vaikelis neverkia nė trupučio per daug. Tiesiog… jūs pavargusi, truputi sutrikusi ir, kaip rodo prieš metus žurnale „Demografija“ publikuotas Kanados ir Vokietijos mokslininkų straipsnis, tiesiog laikinai nelaiminga.
Anot sociologės R.Margolis iš Kanados Vakarų Ontarijo universiteto, tyrime dalyvavo apie 20 tūkst. šeimų nesukūrusių respondentų, kurių gyvenimo pokyčiai stebėti ne vienerius metus. Šiems apklaustiesiems reikėjo įvertinti pasitenkinimą savo gyvenimu skalėje nuo 1 iki 10. Praslinkus keleriems metams, žmonėms sukūrus šeimas ir susilaukus vaikučių, iš tiriamųjų būrio buvo atrinkti 2016 kandidatų, kurie pakartotinai vertino savo laimės dydį toje pačioje skalėje. Ir tik pamanykite! – pirmagimio gimimas laimės jausmą bei gyvenimo kokybę sumažino net 1,4 punktu, kai partnerio mirtis – vos per 1 punktą, o didieji gyvenimo sukrėtimai, kaip skyrybos – 0,6. Minėtai mokslininkei antrino Mikko Myrskylä, Vokietijos Makso Planko demografinių tyrimų instituto direktorius, teigdamas, jog ši negatyvi pirmojo vaiko gimimo patirtis ir yra mažėjančio gimstamumo priežastis išsivysčiusiose šalyse, nes net du trečdaliai tėvų nebenori patirti „šio siaubo“ antrąkart. Tiesa, po kelerių vaiko auginimo metų, apklaustųjų rezultatai pagerėjo.
Juoda juoda kur dairais
Kad ir kaip norėtųsi išlaikyti optimistinę gaidelę, minėtasis tyrimas susijęs su viena nemaloniausių temų – pogimdyvine depresija. Psichiatrų ir psichologų akiratin papuolančios mamos tėra labai maža dalis iš būrio, kuris patiria nebe kelias savaites po gimdymo trunkančią motinystės melancholiją (angl. baby blues), o mėnesių mėnesiais užtrukusį, emociškai ir fiziškai kamuojantį psichikos sutrikimą. Anot statistikos, pogimdyvine depresija suserga viena iš aštuonių mamų. Savigrauža, apatija, nenoras valgyti arba, atvirkščiai, nuolatinis apsirijimas, miego sutrikimai, labilios nuotaikos, sumažėjęs gebėjimas pasirūpinti savimi, vaikučiu ir aplinka, apninkančios suicidinės mintys arba agresija, net smurtas, nebūtinai tiesioginis, prieš kūdikį – tai skaudžias nelaimes lemiantys ženklai, reikalaujantys itin skubaus gydytojų įsikišimo. Pradžioje aplinkiniai, o ir pati mamytė, paprastai nepastebi emocinių sutrikimų, nurašydami viską nuovargiui, hormoninio fono pokyčiams, tačiau ilgiau nei mėnesį trunkanti „juoda diena“ – raudonas ženklas.
Įdomu ir tai, jog pogimdyvinė depresija nėra vien tik mamų liga, ja suserga ir vyrai. Tiesa, šis reiškinys neturi ryškios endokrininės etiopatogenezės, tai veikiau psichologinių ir gana buitinių pokyčių nulemtas susirgimas. Šeimos tėvas jaučiasi atstumtas sutuoktinės, kuri panirusi į rūpinimąsi kūdikiu, virsmas iš moters–žmonos į moterį–mamą lemia ir pakitusį poros seksualinį gyvenimą, artumą. Tapimas tėvu ant vyro pečių užkrauna ne tik pakitusią moralinę atsakomybę, bet ir finansinę naštą. Tėtis tampa lyg penkta koja namuose (pvz., per garsiai žiūri televizorių, knarkia, kai mažylis miega, nemoka pakeisti sauskelnių, dėl ko iš jo pasijuokiama, sulaukia priekaištų dėl per mažo indėlio į vaiko priežiūrą ir pan.), todėl nebenori grįžti namo, nebenori būti engiamas, dėl to ilgiau pasilieka darbe ar išeina su draugais į sportą/barą/pas bendradarbę, tačiau viduje jaučia savigraužą, jog žmona viena su kūdikiu, kenčia miego sutrikimus, sutrinka darbingumas – taip įsisuka užburtas kaltės ir savigraužos smagratis, maitinamas barniais, dažnai – ir alkoholiu bei nekalbadieniais.
Šiuo atveju padėti gali ne tik nuoširdūs poros tarpusavio pokalbiai, bet ir santykių psichologas, kartais – psichiatras. Bet juk mes dabar ne apie vyrus!
Kaip neišprotėti ir rasti „vergų“
Pirmiausia, ką jums reikia padaryti – tai nereikalauti iš savęs per daug. Gyvenimas nebebus, atsiradus mažyliui, toks kaip anksčiau. Jis gali būti net ir geresnis, tačiau pasikeitusi situacija reikalauja ir pasikeitusio požiūrio. Atsipalaiduokite. Tai auksinis patarimas ne tik auginant vaikus, bet ir tose situacijose, kur tenka prisitaikyti. Pavyzdžiui, jei esate švaros maniakė, natūralu, jog tvarkymuisi turėsite mažiau laiko (arba jo neturėsite išvis), tad kartais tiesiog ignoruokite tą neišvalytą orkaitę. Vėliau. Jei turite laisvą minutę, geriau tiesiog prisėskite ar nusnūskite.
Normalu, jog auginant mažylį sąvoka „planavimas“ skamba juokingai, tačiau su laiku namai įgauna režimą. Planuokite bent po vieną darbelį per dieną šalia įprastinės skalbiu / žaidžiu / migdau / kepu rutinos. Gal vieną dieną persirinksite nedėvimų drabužių spintos tik vieną stalčių ar pasikeisite patalynę, bet vis šis tas. Nesigraužkite, jei neina laikytis plano – vaikas auga, auga ir jūsų kompetencija būti mama ir namų šeimininke, kažkada tikrai bus geriau. O jei ir nebus, niekas nuo to globaliai nenukentės.
Atskirai reiktų pasisakyti apie „vergus“. Žinoma, taip negražu vadinti žmones, kurie jums padeda. Tačiau jei finansinė situacija neleidžia turėti auklės ir/ar namų tvarkytojos, o seneliai gyvena kaime arba yra jauni ir modernūs, turintys savo darbus – suktis iš situacijos padėti gali… vieniši žmonės. Mūsų kuklioje visuomenėje prašyti kažkieno pagalbos yra gėda. Tačiau jei mąstysite kiek kitaip, tai padėdami jums, žmonės padeda sau. Vadovaujantis šiuo principu, pasidairykite vyresnio ar tiesiog brandaus žmogaus savo name, laiptinėje, rajone. Paprastai kaimynystėje yra ne viena maloni senjorė, kuri gyvena viena, o visas jos laisvalaikis – tai TV ar valgio ruošimas. Išdrįskite susidraugauti. Išdrįskite paprašyti pasupti vežimėlį lauke, kol jūs išsiplausite galvą. Paskaityti knygelę vyresnėliui, kol maitinsite mažylį. Nedrįstate paskambinti į duris? Paprašykite draugų pagalbos socialinėje erdvėje ar mamų forume. Norite pagalbos iš arčiausiai gyvenančių – pakabinkite laiptinėje skelbimą: „Mieli kaimynai, X buto leliuko mamytei labai trūksta pagalbininkų, gal atsirastų norinčių šiek tiek pagelbėti?“ Bambekliai paskaitys ir pabambės, ignoruojantys ignoruos, o kažkam sutirpinsite širdies ledus.
Išdrįskite paprašyti gretimai gyvenančios kitos mamos su mažyliu ateiti pas jus į svečius ir, kol ši žais su keliais mažyliais, išsisiurbkite kilimą. Paprašykite tolimiausios giminaitės aplankyti jus ir padaryti šeimai pietus. Patikėkit, žmonės geresni, nei mums atrodo, tikrai ne visi nori mus apvogti ar apkrėsti jūsų vaiką tuberkulioze. Žmonės geri ir supratingi, ypač tada, kai suformuluojate jiems konkrečią užduotį.
Stora ir negraži? Nesąmonė!
Vienas didžiausių „įkalintų“ namuose mamų baubų – tai laiko stoka sau. Ilgų plaukų šukuosenas pakeičia trumpi, nagai pamiršta spalvotą laką, drabužiai iš elegantiškų tampa patogūs, o maudynes vonioje pakeičia dušo ekspresas.
Būti moterimi – tai ne tik maitinti krūtimi ir segėti sijoną, ne tik būti patraukliai savo vyrui, tačiau ir gerai jaustis stovint prieš veidrodį. Savaitgaliais ar kurią iš anksto numatytą valandėlę susitarkite su vyru / auklyte / močiute / gera kaimyne, jog truputį laiko skirsite tik sau. Nebūtina bėgti į grožio saloną, pakaks ir pamirkyti pėdas druskos vonelėje ar pasilepinti vonia. Neabejoju, jog ne viena mama žino, koks neįkainojamas jausmas yra išsiplauti galvą ne paskubomis, nusidepiliuoti, paprašyti draugės, jog nudažytų ataugusias plaukų šaknis ar tiesiog paskaityti kelis puslapius mėgiamos knygos. Nėra pagalbininkų? Sumigus namiškiams, pusvalanduką nugriebkite miego sąskaita. Miegoti būtina ir sveika, bet pabūti su savimi ir sau – dar sveikiau.
Auginate vyresnėlį? Apsimeskite, jog žaidžiate masažo saloną. Su kokiu užsidegimu ir meile jums pamasažuos ir paglostys pavargusią nugarą!
Žiūrėkite į veidrodį. Taip, nieko keisto, jei matote vien po gimdymo priaugtus kilogramus, strijas ar pamėlusius paakius, tačiau vis tiek šypsokitės. Šypsena yra išmokstama ir užkrečiama, taip pat gydanti. Šypsokitės savo vaikui, vyrui, šypsokitės eidama pasivaikščioti. Džiaukitės, kai grįžta vyras, net jei jis stuobrys ir norisi jam užtvoti labiau, nei nusišypsoti. Bandykite ištverti nepriekaištaudama jam. Skamba juokingai? Dabar tai juokingai, o jūs pritaikykite tą praktiškai!
Pergyvenate dėl kūno linijų? Neverta, nes jos gali tapti tokiomis, kokios ir buvo. Eidama pasivaikščioti su vežimu – spartinkite žingsnį. Miesto parkuose įrengti viešieji treniruokliai – kol mažylis parpia, pasimankštinkite. Gamindama maistą prie viryklės – darykite pritūpimus, migdydama bambliuką – darykite įtūpstus arba spyruokliuokite, jei sėdite. „Youtube“ galite rasti tūkstančius įrašų, kaip sportuoti su mažyliu – paprastai vaikams tai labai patinka, o „svarmuo“ sunkėja savaitėmis. Užmigdžiusi mažylį vežimėlyje greta stadiono ar parke, apibėkite pati porą ratų, jei vaikis nemiega – apsukite porą ratų ristele kartu su vežimuku. Atrodo juokingai, nesmagu? O kas jums darbo!
Maitinkite krūtimi. Net jei „pieno mažai“, keli papildomi skanėsto lašeliai jūsų pypliui yra nepamainomos vertės, o jums – proga sudeginti kelias papildomas kalorijas. Sąvoka „rūpinkitės mityba“ ne tik kad beprasmiška, kai esate pamiršusios, kada paskutinįkart gėrėte karštą arbatą, tačiau sąmoningai venkite saldainių, bandelių, sausainių ir kito lengvai pasiekiamo įsidėti į burną maisto.
Prausiantis nepamirškite kontrastinio dušo – priprasite per savaitę, o išsitampiusi ir suglebusi oda pradės rašyti jums meilės laiškus.
Vaikučiui ūgtelėjus, įtaisykite jam balansinį dviratuką – bėgiodama iš paskos turėsite puikią treniruotę. Jei leidžia aplinkybės, su vaikeliu eikite drauge į baseiną, mankštą, jogą su mažyliais ar šokių su nešynėmis užsiėmimus – patirsite ne tik judėjimo naudą, bet ir socializacijos malonumą, nes paprastai į šitus užsiėmimus susirenka tokios pačios mamos, kaip ir jūs. Susiraskite, kad ir virtualiai, likimo draugę – galėsite ne tik pasidalyti patirtimi, pasiguosti, bet ir palenktyniauti, kuri greičiau atsikratys kilogramo.
Vis dar blogai? Na, jei nepadės dar ir nauja suknelė, sporto klubas, dieta – tada belieka plastikos chirurgija. Šioje vietoje ir suprasite, kad šypsotis savo antrajai pusei apsimokėjo.
Kaip išpešti naudos
Ne paslaptis, jog reta šeima, auginanti vieną ar daugiau mažylių, gali leisti sau daug. Dauguma jaunų porų dar studijuoja ar nėra sukaupę kapitalo, moka būsto paskolas ir nesididžiuoja gaunamais pinigais už vaikelio auginimą. Truputį pataisyti situaciją galite visus vaikui būtinus daiktus pirkdami iš kitų tėvų – puikios kokybės žaislai ar drabužiai jums atsieis kone trigubai pigiau. Tas pats galioja ir jūsų vaiko išaugtiems drabužėliams, vežimėliams bei buities rakandams – parduokite, nieko nekaupkite ateičiai, bus mažiau tvarkymosi, o ir pagal feng šui tos senienos juk nieko gero.
Jei turite kokį nors talentą (megzti, fotografuoti, maketuoti, siūti, kepti, tapyti, rašyti pasakas, labai gerai mokate užsienio kalbą ir t.t.) – išnaudokite jį. Per šias sąlygines atostogas ne viena mama įkūrė kad ir patį smulkiausią verslą, kuris tapo ne tik puikia atgaiva nuo namų rūpestėlių, bet ir pajamų šaltiniu. Sėkmingų verslo istorijų ir idėjų galite susirasti ne viename mamyčių forume, socialiniuose tinklapiuose, net Kaziuko mugėje.
Jei neturite išskirtinio talento, galite padėti kitoms mamoms, prižiūrėdamos mažylius savo namuose už sutartinį atlygį (savaime suprantama).
Turite upes pienelio? Kad ir kaip kontraversiškai vertinama ši tema, tačiau protingi tėvai jus supras ir pasinaudos proga savo leliuką pamaitinti natūraliu produktu, o ne mišinuku.
Brangiausias tėtukas
Kažkodėl visame vaiko ir mamos kriminale tėtis dažnai atlieka tik nemokšos pinigų parnešėjo vaidmenį. Gal ši nuostata atkeliavusi iš senovės, kai vaikų auginimas ir namų ruoša tebuvo moterų darbas, tačiau modernėjant visuomenei, keičiantis sąmoningumui ir liberalėjant šeimos sąvokai, kanonus derėtų keisti. Tėtukas – nepamainomas ir pats geriausias jūsų padėjėjas, auginant mažylį. Jeigu taip nėra, dėl to esate truputį kalta ir pati. Pamėginsiu paaiškinti: pagimdžiusiai moteriai motinystė dažniausiai suvokiama kaip natūralus procesas, nėštumo metu vykusių fizinių ir psichologinių virsmų tąsa. Po gimdymo hormonai paruošia krūtis gaminti pieną, sutraukti gimdą, padidėjęs emocinis jautrumas garantuoja, jog motina nemes bejėgio naujagimio į kampą, o jį saugos, čiūčiuos ir myluos. Vyrams šie procesai nevyksta, tad tėvystės jiems tenka mokytis. Jeigu nesudarysite sąlygų to išmokti, nebūsite kantri, didžiojo pagalbininko neturėsite. Be abejo, yra nuostabiausių tėčių, kurie nuo pirmųjų vaiko gimimo akimirkų dar ir pačią mamytę galėtų pamokyti, bet kalbama apie tuos, kurie nemokyti.
Kaip tėčio inkorporavimą įgyvendinti praktiškai? Nuo pat vaikučio gimimo prašykite jums padėti formuodama labai konkrečias užduotis – pakeisti sauskelnes, nuprausti mažylį, nueiti į parduotuvę, pasupti lopšį, pagaminti mišinuko. Vyrams tik svajose yra moterų minčių skaitymo įrenginys, deja, jo niekas dar nesukūrė, tad už tikslias „komandas“ partneris padėkos.
Nesinervinkite, nedarykite pastabų, nepulkite guosti negrabiai tėvo rankose paimto pravirkusio kūdikio. Tėtis bijo verkiančio pupulio net labiau, nei šis jo.
Paūgėjus mažyliui, leiskite tėčiui jį pamaitinti košyte. Net ne leiskite, o… liepkite. Aptaškytas lubas kažkaip nusiplausite.
Drįskite išleisti abu į lauką. Išdrįskite palikti valandėlei kitai, kol nubėgsite iki kirpyklos. Neskambinkite du šimtus kartų per tą laiką – suaugęs vyras, kūdikio „ataką“ atlaikys. Užmegs ryšį – kitokį nei kūdikis mezga su mama, gal šleivą ir kreivą pradžioje, bet tikrą, nė neabejokite. Laiko reikia ne tik vaikeliui užaugti, bet ir tėvui.
Neišvykite tėčio iš lovos, nekomandiruokite jo miegoti ant sofos. Paglostykite prieš miegą, sakykite, kaip mylite. Neinkškite, kaip sunku, o apgalvokite, kaip susidariusias problemas jis galėtų išspręsti konkrečiai.
Nors retkarčiais išsprukite kur nors dviese. Parašykite jam meilės raštelį. Pagirkite. (Tada gudriai įgrūskite į rankas kūdikį ir eikite pagulėti į vonią).
Kai tėtukas jausis mylimas ir reikalingas, gyventi šeimoje bus žymiai lengviau.
Kai jau visai „kū –kū“
Na, prisipažinkit, būna tų visai blogų dienų, kai koja grūdžiate drabužius į skalbyklę, viena ranka maišote košę, kitoje – rėkiantis bamblys, jums į plaukus vyniojantis apčiulptą sausainį, už pusvalandžio turite būti poliklinikoje, prasideda žemės drebėjimas ir panašiai. Jūs įveikiate visas negandas arba ne, ir toliau nebeturite jėgų niekam: nei būti švelni, nei šypsotis, nei mylėti. Paprastai padėtų nusipirkti kažką gražaus ar išvažiuoti mėnesiui į ašramą Indijoje, tik realybėje jūsų laukia neluptos bulvės ir vėjaraupių pakirstas mažius.
Tada… įsijunkite mėgstamos muzikos. Net jei tai sunkusis rokas, jis patiks ir jūsų vaikučiui, galit neabejoti.
Išberkite visus turimus žaislus svetainėje ant grindų, išsidrėbkite tarp jų, o mažylį išleiskite it kokią vištytę pasikapstyti. Turėsit kelias malonias ramybės akimirkas.
Nebijokite maudytis kartu su vaiku, tikrai nieko tragiško nenutiks, abiem turškiantis vonioje.
Akių linijos pieštuku nupieškite vaikučiui antakius ir ūsus. Fotografuokitės – daug ir visaip. To nebūtina kelti į socialinius tinklus, bet jei labai norisi – galima.
Eikite į kavinę. Net jei jūsų vaikas yra tas, kuris graibo kitų lankytojų maistą iš lėkščių ir žmonėjimasis ar ėjimas į svečius prilygsta bulviakasiui su pasiutusiais šernais, vieną kartą tiesiog nenutiks nieko baisaus.
Nuvažiuokite pašerti antyčių prie upės.
Paskambinkite draugei, sesei, mamai. Apkalbėkite kažką, jei palengvės. Nusikeikite.
Suvalgykite torto. Ar tų nelemtų saldainių, kuriuos buvom susitarę paslėpti.
Pasivaikščiokite muziejuje – tyla ir monotoniškas vežimėlio ratų dardėjimas puikiai veikia prastai miegančius. Giliai kvėpuokite. Išsitieskite. Ir šypsokitės, net jei reikia tą daryti pro sukąstus dantis. Juk jus stebi jūsų vaikas.
