Dantukai: kada dygsta, kada krenta, ką žinoti?

Sveiki dantys – sveiko organizmo, o dažnai ir laimingo gyvenimo atspindys, nepaisant amžiaus, lyties ar tautybės. Tačiau mažylio burnoje pasirodę pirmieji perlai užduoda daugybę klausimų rūpestingiems tėveliams: ar dantukų pakankamai? Ar jie sveiki? Kaip ir kada juos valyti? Ar vesti pas gydytoją odontologą, jei mažasis kardadantis tigriukas niekuo nesiskundžia ir dantis rodo tik mamytei?

Mamyte, lauk manęs drausmingai

Sveika šypsena prasideda dar mamos pilvelyje – pieninių dantukų užuomazgos pradeda vystytis 6–7 nėštumo savaitę, o nuolatinių dantų užuomazgos atsiranda maždaug septintąjį vaisiaus vystymosi mėnesį. Vertingų mineralinių medžiagų stoka, skurdi nevisavertė mityba nėštumo metu, ligos, žalingi įpročiai, ypač alkoholio, narkotinių medžiagų, tam tikrų medikamentų vartojimas, poilsio trūkumas, stresas gali turėti įtakos besiformuojančioms dantų užuomazgoms. 

Nėštumo metu keičiasi moters organizmo hormoninis fonas, medžiagų apykaita, taip pat didėja seilių rūgštingumas. Dėl hormoninių pokyčių, ypač jei prasta burnos higiena, prasideda nėštuminis dantenų uždegimas – gingivitas: dantenos paburksta, valomos kraujuoja, tampa skausmingos. Dėl sumažėjusios seilių pH vertės ir hormonų pokyčių padidėja ėduonies, ypač vadinamojo „slaptojo“, atsiradimo tikimybė. Dažnas pykinimas ir vėmimas pirmąjį nėštumo trimestrą ir padidėjęs skrandžio rūgštingumas trečiąjį didina dantų emalio erozijos tikimybę. Jei norite sušvelninti šias problemas, naudokite burnos skalavimo skystį, skrandžio rūgštingumą mažinančias priemones, rinkitės minkštą dantų šepetėlį ir švelnią dantų pastą (atkreipkite dėmesį, ar, išsivalius dantis, nedžiūsta lūpos).

Nėštumo laikotarpiu ribojama daugybė diagnostinių ir gydymo metodų. Besilaukiančioms moterims tenka teikti tik būtiniausią pagalbą, gelbstint nuo skausmų ar infekcijos. Todėl prieš planuodamos pastoti būtinai kreipkitės dėl dantų gydymo, o pastojusios apsilankykite pas gydytoją odontologą 12–22 nėštumo savaitę.

Pieninių dantų sutiktuvės

Išdygus pieniniams dantukams, atsipalaiduoti neteks, nes jau pirmajam dantukui reikia ir pirmojo šepetuko. Laiku išdygę pieniniai dantys formuoja pieninį sąkandį ir palaiko taisyklingą žandikaulių padėtį. Tai lemia normalią kramtymo funkciją, veido dalių taisyklingą formavimąsi. Po pieniniais dantimis tūno nuolatinių dantų užuomazgos, todėl neprižiūrimi, pažeisti ėduonies pieniniai dantukai leidžia infekcijai plisti į nuolatinius dantis ir taip gali juos pažeisti. Ankstyvas nefiziologinis pieninių dantų netekimas – nuolatinio sąkandžio patologijos priežastis. 

Taigi atsakingų tėvų pareiga – pradėti rūpintis vos tik išdygusiais dantukais. Juos valykite bent du kartus per parą, prieš naktį: tai darykite švelniais sukamaisiais judesiais specialiu ant piršto maunamu silikoniniu šepetuku arba tiesiog sudrėkintu švariu marlės (binto, lininės skepetaitės) gabaliuku, apsuktu aplink pirštą. Išdygus pirmiesiems dantims, reikėtų pradėti naudoti dantų pastą. Kokią rinktis, patars gydytojas odontologas individualiai, atsižvelgdamas į jūsų vaiko burnos būklę ir įvertindamas rizikos veiksnius. 

Mažylių dantų valymas neretai tampa tėvų kantrybės išbandymu. Bet, jei nesuformuosite šių įgūdžių dabar, vėliau tai padaryti bus sunkiau. 

Jei vaikas naktį geria iš buteliuko ar žinda krūtį, idealu dantis valyti ar bent paskalauti vandeniu po kiekvieno naktinio maitinimo, nes naktį sumažėja seilių gamyba, susidaro palankios sąlygos burnoje daugintis bakterijoms.

Mamos pienas taip pat turi cukraus, t. y. laktozės, kuri, esant aktyviai burnos mikroflorai, sukelia dantų ėduonį. Mišinėliuose, tirpiose arbatose, sultyse itin gausu angliavandenių, todėl idealiausias gėrimas prieš miegą ir naktį – vanduo.

Nieko gera neduoda ir močiučių patarimas patepti dantenas medumi, kai dantukai kalasi skausmingai. Medus kenkia dantų audiniams. Šis produktas – vienas agresyviausių ėduonies sukėlėjų dėl lipnios struktūros ir sudėties, kurioje gausu angliavandenių, – taip pat nerekomenduojamas vaikams iki vienų metų dėl didelės alergijų rizikos.

Tėvai vaikui dantukus turėtų valyti maždaug iki 7–8 metų, nes iki tokio amžiaus dar nėra galutinai išlavėjusi jų smulkioji motorika. Dvi minutes kartoti monotoniškus judesius vaikams atsibosta ir savarankiškas dantų valymas nebūna taisyklingas. Pamėginkite dantų valymą paversti žaidimu, valykitės drauge, dainuodami. Norėdami rasti kompromisą tarp savarankiškos asmenybės ugdymo ir švarių dantų, iš pradžių leiskite vaikučiams patiems valyti dantukus, o tada pervalykite patys. Patikėkite, tai šiek tiek pigiau – ir laiko, ir finansiniu požiūriu – nei vėliau gydyti apleistus dantis.

Kodėl ir kaip juos prižiūrėti

Išdygus pieniniams dantukams, atsipalaiduoti neteks, nes pirmasis dantukas pareikalauys ir pirmojo šepetuko. Šepetukas gal kiek per skambus žodis, tačiau fakto, kad valyti reikia jau patį pirmąjį išdygusį dantį, nekeičia. Nes laiku išdygę pieniniai dantys formuoja pieninį sąkandį ir palaiko taisyklingą žandikaulių padėtį, kas nulemia normalią kramtymo funkciją, veido dalių taisyklingą formavimąsi. Po pieniniais dantimis tūno nuolatinių dantų užuomazgos – neprižiūrimi, pažeisti ėduonies pieniniai dantukai leidžia infekcijai plisti į nuolatinius dantis ir taip gali juos pažeisti. Ankstyvas nefiziologinis pieninių dantų netekimas ˗ nuolatinio sąkandžio patologijos priežastis.

Tad atsakingų tėvų pareiga – pradėti rūpintis vos tik išdygusiais dantukais. Tą daryti reikėtų kasdien, bent du kartus per parą, pageidautina, prieš naktinį miegą. Dantuką švelniais sukamaisiais judesiais valyti specialiu ant piršto maunamu silikoniniu šepetuku ar tiesiog sudrėkintu švariu marlės (binto, lininės skepetaitės) gabaliuku, apsuktu aplink pirštą. Išdygus pirmiesiems dantims, reikėtų pradėti naudoti dantų pastą. Kokią dantų pastą naudoti, patars gydytojas odontologas individualiai, atsižvelgdamas į jūsų vaiko burnos būklę bei įvertindamas rizikos veiksnius.

Paprastai dantų valymas mažyliams tampa tėvų kantrybės išbandymu, tačiau jei nesuformuosite šių įgūdžių dabar, vėliau tai padaryti bus sunkiau.

Jei vaikas naktį geria iš buteliuko ar žinda krūtį, idealu dantis valyti ar bent paskalauti vandeniu po kiekvieno naktinio maitinimo, nes naktį sumažėja seilių gamyba, kas lemia palankias sąlygas bakterijoms daugintis burnoje.

Nepamirškite, jog mamos pienas taip pat turi pieno cukraus, t.y. laktozės, kuri, esant aktyviai burnos mikroflorai, sukelia dantų ėduonį. Mišinėliuose, tirpiose arbatose, sultyse itin gausu angliavandenių, todėl idealiausias gėrimas prieš miegą bei nakties metu yra vanduo.

Neteisingas ir močiučių patarimas: patepti dantenas medumi, kai dantukai kalasi skausmingai. Medus kenkia dantų audiniams. Šis produktas yra vienas agresyviausių ėduonies sukėlėjų dėl lipnios struktūros ir gausios angliavandenių sudėties, taip pat nerekomenduojamas vaikams iki vienerių metų dėl didelės alergijų rizikos.

Tėvai vaikui dantukus turėtų valyti maždaug iki septynerių  ˗ aštuonerių metų, nes iki to laiko dar nėra galutinai išlavinta smulkioji motorika, dvi minutes kartoti monotoniškus judesius vaikams atsibosta ir savarankiškas dantų valymas nebūna taisyklingas. Ir nors labai lengva patarinėti, bet mėginkite dantų valymą paversti žaidimu, valykitės drauge, dainuodami. Norėdami rasti kompromisą tarp savarankiškos asmenybės ugdymo ir švarių dantų, tiesiog iš pradžių leiskite vaikučiams patiems valyti dantukus, o tada pervalykite. Patikėkite, tai šiek tiek pigiau – ir laiko, ir finansiniu požiūriu – nei vėliau gydyti apleistus dantis.

Kad nereikėtų gąsdinti odontologais

Pirmasis apsilankymas pas odontologą turėtų būti ne tada, kai vaikas ėmė verksmingai skųstis danties skausmu ar po nakties sutinusiu veiduku. Rekomenduojama pirmąkart dantų gydytoją aplankyti iki pirmojo gimtadienio. Gal šio vizito pyplys ir neatsimins, sėdės jums ant kelių, greičiausiai net nenorės žiotis, bet bus įvertinta jo dantų būklė, rekomenduota tolesnė priežiūra. Labai svarbu vaikutį pratinti prie vizitų pas odontologą. Vaikas pamažu žaidimo forma susipažins su jam neįprasta aplinka, gydytoju, veidrodėliu ar siurbtuku ir pamatys, kad aplinka draugiška ir smagi, procedūros nebaugios, o gal namo parsineš net prizą. Itin svarbus ir tėvų psichologinis nusiteikimas: nesakykite vaikui, kad „neskaudės, nebijok“, nes tokiais žodžiais tik nuteiksite, kad jo laukia kažkas baugaus, skausmingo. 

Pasitaiko atvejų, kai vaikučiai priešinasi ir nesileidžia net apžiūrimi, nors dantų būklė tokia, kad gydytojas odontologas tiesiog privalo įsikišti. Tokiu atveju galimas gydymas, taikant bendrąją nejautrą. Vis dėlto šiuo metodu žavėtis neraginčiau.

Nuolatiniai dantys

Apie 5–6 metus ima klibėti pieniniai apatinio žandikaulio centriniai kandžiai, juos pakeičia nuolatiniai dantys, taip pat dygsta pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys – taip ima formuotis mišrus sąkandis. Apie 13 metus susiformuoja nuolatinių dantų sąkandis. Šiais laikotarpiais būtina ideali asmeninė burnos higiena, ypač krūminių dantų srityse, nes ką tik išdygę nuolatiniai krūminiai dantys nepilnai mineralizuoti ir žymiai lengviau pažeidžiami ėduonies. 

Tėvai teiraujasi, kas yra dantų silantai ir kada jais dengti dantis. Gana dažnai pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys pasirodo net neiškritus pieniniams centriniams kandžiams. Šių, turėsiančių lydėti iki žilos senatvės, dantų vagelės būna nepilnai mineralizuotos, o paviršius porėtas, todėl dantys labai lengvai pažeidžiami. Siekiant apsaugoti nuo ėduonies šiuos dantis ir palengvinti jų valymą, vos susiformavus krūminių dantų vagelėms, jie dengiami fluoro turinčiomis skystomis plombinėmis medžiagomis – silantais. Mokslu pagrįsta medicina įrodo silantų naudą: jais padengus sveikų nuolatinių krūminių dantų paviršių, ėduonies atsiradimo tikimybė sumažėja 80–90 %. Vis dėlto silantais dengiami ne visi nuolatiniai krūminiai dantys. Tai turi įvertinti gydytojas odontologas, atsižvelgdamas į prieš tai buvusių pieninių dantų būklę, dantų vagelių gylį, formą bei kitus veiksnius.