Meningokokinė infekcija

Kas tai?

Meningokokas – tai bakterija (Neiseria meningitidis), kuri sukelia ūmią meningokokinę infekciją. Šis mikroorganizmas gali sukelti įvairių formų susirgimus. Paprasčiausia ir negrėsmingiausia, bakterijai neišplitus ir dauginantis tik nosiaryklėje – ūmus nazofaringitas, pasireiškiantis sloga, gerklės skausmu, karščiavimu iki 38,0 ^oC.

Meningokokui išplitus organizme gali pasireikšti meningitas (minkštujų smegenų dangalų uždegimas), meningoencefalitas (smegenų dangalų ir smegenų uždegimas) ar meningokokinis sepsis (kraujo uždegimas), o pati sunkiausia šios bakterijos sukeliamos infekcijos forma – žaibinė meningokokemija.

Pati lengviausia meningokinės infekcijos forma – ūmus nazofaringitas – gali būti ir pavojingesnio meningito pradžia. Retos formos: sąnarių uždegimai (artritai), perikarditas, endokarditas (išorinio ir vidinio širdies sluoksnių uždegimas), iridociklitas (akies struktūros uždegimas), uretritas (šlaplės uždegimas), plaučių uždegimas. Pastarosios dažniausiai išsivysto po meningokokinio sepsio – sukelėjui krauju patekus į įvairias organizmo vietas.

Kaip plinta?

Meningokinę bakteriją platina sergantys vietine ar išplitusia infekcijos forma asmenys, tačiau net 70 proc. užsikrėtimo atvejų šį mikroorganizmą perduoda jo nešiotojai, kuriems nėra jokių menigokokinės infekcijos simptomų. Manoma, jog grėsmingesnis bakterijų platintojas yra sergantysis, nes būtent jis platina pavojingesnes meningokoko formas. Šios bakterijos plinta oro lašeliniu būdu, t.y. sergančiajam kosint, čiaudint ar tiesiog kalbant. Mikroorganizmas patenka į viršutinius kvėpavimo takus (nosį, gerklas), prasiskverbia į jų gleivinę ir gali patekti į limfą, o iš jos – į kraują. Būtent juo infekcijos sukelėjas patenka ir į smegenis. Pastebėta, jog net 60 – 70 proc. visų ligonių yra paprastai retai sergantys vaikai, net 30 – 40 proc. jų – kūdikiai. Šiam infekciniam susirgimui būdingas žiemos – pavasario sezoniškumas, didžiausias sergumas registruojamas vasario – kovo mėnesiais.

Simptomai

Pastebėjus raudonus bėrimus odoje, juos reikia įspausti stikline: meningokokiniam sepsiui būdingas bėrimas neblykšta, spaužiant išlieka. Nuotr. healthline.com

Meningitas prasideda staiga. Gali krėsti šaltis, kūno temperatūra pakyla iki 38 – 39 laipsnių. Dažniausias simptomas – itin stiprus galvos skausmas. Visai išnyksta apetitas, vargina pykinimas ir vėmimas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas. Pasireiškia akių jautrumas šviesai, negalėjimas palenkti galvą į priekį, mieguistumas, neramumas, sutrinka miegas. Meningitas gali komplikuotis smegenų pažeidimais, kurių pasekmės gali būti protinis atsilikimas, kurtumas, vienos kūno pusės judesių silpnumas (hemiparezė).

Meningokokinis encefalitas nuo pat ligos pradžios pasireiškia itin sunkiais simptomais (pakenkiamos pačios smegenys): jau po pirmos sirgimo paros sutrinka žmogaus sąmonė, gali atsirasti traukulių, regos ir klausos haliucinacijų. Dėl smegenų dangalų tempimo būdinga tam tikra poza: sergantysis guli ant šono, sulenkęs kojas ir atlošęs galvą.

Meningokokiniui sepsiui (tipinis) būdingas stiprus karščiavimas (iki 40 laipsnių), jaučiamas silpnumas, nestiprus galvos skausmas. Svarbiausias šios meningokokinės infekcijos formos simptomas – jau pirmosiomis susirgimo valandomis atsirandantys tamsiai raudoni odos (hemoraginiai) bėrimai: nuo mažyčių taškelių iki didelių kampuotų elementų. Pirmiausia jie išryškėja šlaunų, sėdmenų, blauzdų odoje, vėliau pažastyse, veide. Palaipsniui šie bėrimai vis labiau didėja, susilieja, juos pastebėti galima ir burnos gleivinėje. Sutrikus kraujo krešėjimui, gali atsirasti kraujavimas iš nosies, kraujo priemaišos šlapime. Bėrimams plečiantis, pažeidžiama oda ir poodiniai sluoksniai – susidaro sunkiai gyjančios žaizdos, galinčios pasibaigti galūnės amputacija. Beveik pusei sergančiųjų šia meningokokinės infekcijos forma, išsivysto ir pūlingas meningitas, prasideda aukščiau aptarti, jam būdingi simptomai. Galimas ir atvirkštinis variantas: net 2/3 sergančiųjų meningokokiniu meningitu kartu su šia forma gali būti ir meningokokinio sepsio simptomų.

Žaibinio meningokokinio sepsio pradžia – kaip ir tipinio, tačiau ligonio būklė blogėja ne dienomis, o valandomis. Staiga atsiranda bėrimai, jie plečiasi itin greitai, mažėja kraujo spaudimas, išblykšta oda, pasireiškia sujaudinimas.

Svarbu kuo anksčiau atpažinti meningokoko bakterijos sukeltas ligas (žr. paveikslėlį, nuotr. mybaba.com). Vaikui karščiuojant, būtina jį išrengus įdėmiai apžiūrėti odą. Pastebėjus raudonus bėrimus odoje, juos reikia įspausti stikline (vadinamasis „stiklinės testas“) – meningokokiniam sepsiui būdingas bėrimas neblykšta, spaužiant išlieka. Jei vaikas vangus, skundžiasi galvos skausmu, jį pykina, vemia, sunku palenkti galvą, atsiranda šviesos baimė, būtinai konsultuokitės su šeimos gydytoju ar kreipkitės į ligoninę. Kuo anksčiau ligonis hospitalizuojamas, tuo didesnė tikimybė įveikti ligą.

Diagnozė

Gydytojas meningokokinę infekciją diagnozuoja pagal nusiskundimus: galvos skausmas, pykinimas, vėmimas. Apžiūros metu, įvertinami, vadinamieji meninginiai simptomai: sukaustytas kaklas, jį lenkiant, į viršų kyla kojos, sunku prilenkti smakrą prie krūtinės. Kūdikiams būdingas išpūstas momenėlis. Šią ligą nustatyti padeda smegenų skysčio tyrimas. Taip pat ištiriamas kraujas. Smegenų skystis (likvoras), kraujas ir ėminys iš nosiaryklės dažnai padeda nustatyti meningokoką, atliekant mikrobiologinius tyrimus. Paimti vadinamieji pasėliai yra apžiūrimi mikroskopu, taip pat auginami specialiomis laboratorinėmis sąlygomis, tačiau meningokoko sukeltą ligą patvirtinti užtenka pūlingu smegenų skysčiu ir būdingu hemoraginiu bėrimu odoje.

Gydymas

Diagnozavus meningokokinę infekciją, pacientai guldomi į ligoninę, išskyrus tuos atvejus, kai sergama ūmiu meningokokiniu nazofaringitu. Meningokokinė infekcija gydoma antibiotikais, švirkščiamais į veną. Lašelinės pagalba palaikomas skysčių balansas, mažinama intoksikacija, vaistais malšinamas galvos skausmas ir karščiavimas, stimuliuojamas širdies darbas, slopinami traukuliai. Sveikstant, B grupės vitaminai padeda pagerinti smegenų veiklą.

Jei susergama paprasčiausia meningokokinės infekcijos forma – ūmiu nazofaringitu, ligonis gali būti gydomas namuose, antibiotikai skiriami 4 – 5 dienas.

Su sergančiuoju aktyviai kontaktavusiems žmonėms patartina vykdyti chemoprofilaktiką, t.y. skirtiantibiotikus, padėsiančius sumažinti meningokokinės infekcijos riziką.

Vakcina

Meningokoko bakterijos būna įvairių tipų, labiausiai paplitusios A, B, C ir W135 tipų meningokokinės infekcijos. Apsisaugoti nuo jų galima skiepų pagalba: polisacharidinė vakcina nuo A ir C meningokokų tipų bei vakcina nuo A, C, Y ir W135 tipų sukeliamų infekcijų. Pastarosios vakcinos sukelia trumpalaikį 5 metus trunkantį imunitetą, todėl po vakcinacijos praėjus 3 – 5 metams, būtina ją kartoti. Šios vakcinos tinkamos vyresniems nei 2 metų asmenims. 2014 metais Lietuvoje buvo įregistruota naujai sukurta vakcina, apsauganti nuo labiausiai Lietuvoje paplitusio B tipo meningokokinės infekcijos. Nuo 3 mėn. skiepijami kūdikiai, dažniausiai šio tipo pažeidžiama grupė, yra apsaugomi nuo itin pavojingos ligos ir jos komplikacijų. Lietuvoje ši vakcina yra kompensuojama.  Skiepijama 3, 5, o tuomet 12 – 15 mėnesių. Viso 3 dozės.

Odos bėrimo pavyzdžiai