Miglei 5 mėnesiai
Pastarasis mėnuo prabėgo nepastebimai. Mažoji tinginiukė sparčiai auga, tačiau nelabai pasistūmėjo su fiziniais pasiekimais. Pamėgo gulėti ant pilvuko, bet rankytes vis dar tiesia į šonus. Kad tiestų į priekį, pakišu suvyniotą rankšluostuką. Dažniausiai Miglė guli ant pilvuko išsirietus, kojytėmis ir rankytėmis maskatuoja kaip mažas lėktuvėlis. Jei kažkas sudomina – riečiasi, lenkia nugarą, stipriai kelia galvą, ją sukioja į šalis. Tačiau tokioj padėty ilgai neužsibūna. Retkarčiais, gulėdama ant pilvo, sulenkia vieną kojytę ir bando spirtis – šliaužia nosytę įbedus į žemę. Ech, tos silpnos rankytės… Atlankėm penkių masažų kursą, bet rezultatų jis nedavė. Noro verstis taip pat nematyti. Bet kada gi čia vartysies, kai mėgstamiausias užsiėmimas – žvalgytis į aplinką nuo tėvelių rankų? 🙂 Ant rankų mažylė jaučiasi tvirtai ir saugiai. Rodos, viena ranka apsikabina, kita – įsikimba į drabužius. Dažniausiai kumštukai būna atgniaužti.
Dar viena mus kankinanti problema – nuolatinis pilvuko pūtimas, tuštinimosi bėdos. Ką bedarytume, rodos, niekas nepadeda. Todėl kilo mintis įvedinėti primaitinimą. Viliuosi, kad pradėjus valgyti maistą, susitvarkys pilvuko bėdos. Tačiau kai kuriuose literatūros šaltiniuose rašoma, kad kūdikis pasiruošęs papildomam primaitinimui tuomet, kai gali tvirtai sėdėti ir laikyti galvą. Net jei Miglę ramstytume pagalvėmis (ko nepropaguojame), net gulsčiausioje maitinimo kėdutės padėtyje, ji vis tiek virstų į šoną. Todėl šios minties kol kas atsisakėme.
Labiausiai Miglė džiaugiasi, kai kas nors ją kalbina
Fiziniais įgūdžiais Miglė nestebina, tačiau tai atperka panelės smalsumas. Į viską tiesia rankytes, nori pačiupinėti, sugriebti. Rytinis mūsų ritualas: vos pabudus Miglė čiupinėja, glosto mamos veiduką, čiauška lyg sakydama „labas rytas“. Nešiojama po namus nuolat viską stebi: stengiasi paliesti savo atvaizdą veidrodyje, tyrinėja nuotraukas, tiksintį laikrodį, tiesia rankas į gėlę ir nutaikius progą čiumpa lapą, tempiasi jį į burną, norėdama paragauti. Jei lauke nemiega, tai atidengiu vežimo stogelį ir Miglė stebi medžius, judančius lapus. Galime ramiai pasivaikščioti parke.
Kalboje atsiranda vis daugiau skirtingų garsų. Kartais panelė pasikalba su protingu žmogumi, t.y. savimi 🙂 arba su žaisliukais. Bet tai trunka neilgai, greit tos kalbos virsta susierzinimu. Visgi labiausiai džiaugiasi, kai kas nors Miglę kalbina. Arba kai brolis išdykauja – kai klounas eteryje, namai pilni juoko 🙂
Atsisuka pakviesta vardu, vadinasi, supranta savo vardą. Jau turėtų pradėti mėgdžioti grimasas, vis bandau išmokyti rodyti liežuvį, bet nepavyksta. Kol kas mėgdžioja tik plačią šypseną.
