Mama, ar pažįsti save?
Nuotrauka: Tomo Sapario
Pažinti save ir kitus – kelias, vertas kiekvieno žengto žingsnio.
Būna vakarų, o gal rytų ar popiečių, kai veiklų gausoje, rutinoje ir bėgime visgi randame laiko sau užduoti klausimų, į kuriuos atsakyti nėra paprasta. Klausimų, reikalaujančių didesnio susikaupimo, apmąstymų, tarsi prašančių pirma paimti veidrodį ir pažvelgti į save – nuogą, gryną, atvirą, o tik tada kalbėti ir atsakyti. Žiūrėdami į tą veidrodį kartais suprantame, jog gyvename vedini susiformavusių įpročių, aiškių ir pasikartojančių elgesio modelių, kurie neigiamai veikia tiek mūsų pačių būseną, tiek aplinkinius. Tada taip stipriai stipriai norime, kad kitąkart paėmus į rankas veidrodį, jame išryškėtų kitoks vaizdas. Vaizdas žmogaus, kuris džiaugiasi tuo, ką mato.
Sąmoningumo link
Emocinio intelekto sąvoka nesvetima daugeliui mūsų. Vis dažniau mane supa mamos, kurios išreiškia norą lavinti savo emocinį intelektą, kurios sakosi pastebėjusios, kaip vidinė būsena, mintys, nuostatos veikia bendravimo ir buvimo su vaikais ir aplinkiniais kokybę. Aš pati tebežengiu sąmoningėjimo keliu, tačiau akivaizdžiai matau pokyčius ir todėl tikiu, kad apie tai verta ne tik kalbėti, kad tai būtina praktikuoti. Kiekvienam. Emocinis intlektas apima savo emocijų, vertybių bei nuostatų suvokimą, kito emocijų pažinimą bei priėmimą, gebėjimą valdyti stresą, spręsti konfliktus bei likti pozityviam net sudėtingais momentais. Šie gebėjimai leidžia ne tik pagerinti savo gyvenimo kokybę, bet ir puoselėti tarpusavio santykius. Ir jei būtume sąžiningi, kiek laiko per dieną/savaitę/mėnesį skiriame šiems svarbiems įgūdžiams lavinti? O gal viską paliekame savieigai?
Ar nebijome to, ką galime išvysti?
Pagalvokite apie ryškų, emociškai stiprų įvykį – gal susijusį su jūsų ir vaiko, o gal su jūsų ir sutuoktinio santykiais. Pagalvokite kaip jautėtės, ką galvojote, kaip elgėtės? Ar tai buvo pirmas kartas, kai jautėtės, mąstėte ir elgėtės taip? O gal pasikartojantis modelis? Ar bandėte kada elgtis kitaip? Kaip tuomet jautėtės? Ką jūs gaunate iš šių situacijų? O jei į tuos pačius klausimus pabandytumėte atsakyti apie savo vaiką ar apie sutuoktinį? Ir tai tik mažytė dalelė klausimų, kurie reikalauja veidrodžio ir nemeluoti sau. Išdrįsti pripažinti, kad šaukiame įpykę tada, kai kantrybės ir pakantumo taurė perpildyta ar kad ji prisipildo labai greitai, o gal tik tuomet kai paniškai išsigąstame. Išdrįsti pripažinti tai, kad nuolaidžiaujame vaikams, nes giliai viduje nešiojame įsitikinimą, jog gera mama turi patenkinti vaiko norus ir nekelti jam nemalonių jausmų. Išdrįsti pamatyti, jog kaip nerimaujančios ir nesaugiai besijaučiančios mamos stengiamės apsaugoti savo vaikus ar artimus nuo MUMS, o ne jiems nerimą keliančių situacijų. Išdrįsti pripažinti, kad nesiimame naujų darbų, nes netikime, kad mums pavyks, tačiau sugalvojame milijoną pasiteisinimų. Ir labai dažnai to matyti nesinori, esame puikiai įgudę meluoti sau. Bet jei lyg kokiu magnetinio rezonanso metodu bandydami peržvelgti savo jausmus ir būsenas randame vietų, kurios neleidžia mums jaustis savo gyvenimo ir santykių kūrėjais ir puoselėtojais, jei drįstame sau tai įvardinti – prasideda pokyčių laikas.
Raskite laiko trumpai praktikai
Nuo ko pradėti? Pirmiausia pabandykite save stebėti. Mėnesį, kiekvieną vakarą skirkite kelias minutes sau ir užsirašykite, kas šiandien jus džiugino, ko šiandien išmokote ir ko tikitės rytoj. Kiekvieną savaitę peržvelkite savo refleksijas ir apibendrinkite. Galbūt pamatysite, jog kartojasi tam tikras motyvas, gal tai apie jūsų poreikius, o gal baimes, o gal drąsą ar savęs vertinimą. Nustebsite, kiek įžvalgų pasieks jus vien save stebint. Po to jau galėsite galvoti apie veiksmų planą, skirtą keisti tai, kas jūsų netenkina ar puoselėti tai, kas džiugina.
Nuoširdžiai tikiu, jog emocinio intelekto lavinimas yra procesas ir vargu ar kada galime pasakyti tapę profesionalais ir puikiai pažinę save ir kitus, tačiau tas kelias, kuriuo žingsniuojame yra kupinas stulbinančių atradimų, posūkių, vingių ir teikia viltį, kad keliaudami keičiamės ne tik mes, bet ir aplinkiniai.
