Valstybinis vs. privatus darželis Lietuvoje: kam mokame ir ką gauname?

Nerimstant diskusijoms dėl savivaldybių sprendimų skirti kompensacijas tėvams, leidžiantiems vaikus į privačius darželius (pvz., Vilniuje taikomą 120 eurų kompensaciją), verta panagrinėti ikimokyklinio ugdymo sistemos Lietuvoje skirtumus ir finansavimo ypatumus plačiau.

„Nemokamo” darželio kaina: kas finansuoja ikimokyklinį ugdymą?

Dauguma tėvų norėtų leisti vaikus į darželį, kuris būtų kokybiškas ir kuo pigesnis, idealiu atveju – nemokamas. Tačiau svarbu suprasti, kad „nemokamų“ darželių nebūna. Net jei tėvai tiesiogiai nemoka už ugdymą valstybiniame (savivaldybės) darželyje (išskyrus mokestį už maitinimą ir kartais – nedidelį įstaigos reikmių mokestį), jo išlaikymą – pastatų priežiūrą, komunalinius mokesčius, darbuotojų atlyginimus, priemones – finansuoja visi mokesčių mokėtojai, įskaitant ir tuos, kurie vaikų neturi ar leidžia juos į privačias įstaigas.

Ikimokyklinio ugdymo žemėlapis Lietuvoje: skaičiai ir tendencijos

Ankstesniais duomenimis (pateiktais originale), Lietuvoje veikė virš 700 ikimokyklinio ugdymo įstaigų, iš kurių didžioji dalis (apie 600) buvo savivaldybių, o mažesnioji (virš 100) – privačios. Nors tikslūs skaičiai nuolat kinta (juos reikėtų tikrinti Švietimo valdymo informacinėje sistemoje – ŠVIS), tendencija aiški: privačių darželių sektorius, ypač didmiesčiuose, auga.

Šį augimą lemia kelios priežastys:

1. Vietų trūkumas: Ypač didžiuosiuose miestuose (pvz., Vilniuje) valstybiniuose darželiuose trūksta vietų.
2. Netenkinanti kokybė: Dalis tėvų nėra patenkinti savivaldybių darželių ugdymo turiniu, požiūriu į vaiką, personalu ar bendra aplinka, kuri kartais vis dar mena senesnius laikus.
3. Noras rinktis: Atsiranda vis daugiau tėvų, ieškančių alternatyvių ugdymo metodikų (pvz., Montessori, Valdorfo) ar tiesiog mažesnių grupių, lankstesnio požiūrio.

Du modeliai – skirtingi lūkesčiai? Ugdymo kokybė ir valdymas

Straipsnio autoriaus nuomone, savivaldybių ir privatūs darželiai skiriasi ne tik finansavimo modeliu, bet ir veiklos principais bei valdymo specifika.

• Savivaldybių darželiai: Dažnai didelės įstaigos, veikiančios pagal nustatytus standartus. Kaip teigiama originale, kai kuriose įstaigose ugdymo turinys ir mikroklimatas gali būti mažai pakitę nuo senų laikų, o personalo kaita nedidelė. Tėvų įtaka darželio valdymui dažnai ribota, apsiribojanti dalyvavimu tarybose, sprendžiant einamuosius klausimus (šventės, rinkliavos ir pan.), bet ne esminius ugdymo ar personalo klausimus.
• Privatūs darželiai: Dažnai lankstesni, labiau orientuoti į specifinius tėvų poreikius, taikantys alternatyvias ugdymo metodikas. Originale teigiama, kad čia dirbantys specialistai dažnai labiau motyvuoti, o rinkos dėsniai skatina užtikrinti kokybę (nepatenkinti tėvai tiesiog renkasi kitą įstaigą). Privačiuose darželiuose teoriškai yra daugiau galimybių tėvams daryti įtaką valdymui, nors tai priklauso nuo konkrečios įstaigos teisinės formos ir vidaus tvarkos.

Originalo autorius kelia idėją, jog savivaldybės turėtų skatinti ikimokyklinio ugdymo įstaigų steigimą nevyriausybinių organizacijų (NVO) pagrindu arba reorganizuoti esamus biudžetinius darželius į NVO, taip įtraukiant tėvus į tiesioginį valdymą.

Pinigų srautai: Kaip finansuojami darželiai?

Abiejų tipų darželių finansavimas susideda iš kelių dalių, tačiau proporcijos ir šaltiniai skiriasi:

1. Valstybės skiriamos ugdymo lėšos (anksčiau – mokinio krepšelis): Tai konkreti suma, skiriama iš valstybės biudžeto kiekvienam vaikui, lankančiam licencijuotą ikimokyklinio ugdymo įstaigą (tiek savivaldybės, tiek privačią), ugdymo procesui organizuoti (pvz., pedagogų atlyginimams, priemonėms). Šios lėšos skaičiuojamos pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką ir kasmet kinta (originale minėta suma – 980 eurų metams – greičiausiai yra pasenusi; 2025 m. bendras švietimo finansavimas didėja, ypač atlyginimams, bet konkreti suma vienam ikimokyklinukui viešai prieinamuose šaltiniuose dažnai nenurodoma).
2. Savivaldybės biudžeto lėšos:
   • Savivaldybių darželiams: Savivaldybė papildomai skiria reikšmingas lėšas pastatų išlaikymui, komunalinėms paslaugoms, daliai personalo atlyginimų, ūkiui ir kt. Šios lėšos sudaro didelę darželio biudžeto dalį.
   • Privatiems darželiams: Savivaldybės tiesiogiai tokio plataus finansavimo neskiria, tačiau gali taikyti kompensavimo mechanizmus (žr. kitą skyrių).
3. Tėvų mokami mokesčiai:
   • Savivaldybių darželiuose: Tėvai dažniausiai moka mokestį už vaiko maitinimą (kuris priklauso nuo lankytų dienų skaičiaus ir savivaldybės nustatytų įkainių) ir kartais nedidelį fiksuotą mėnesinį mokestį įstaigos reikmėms (pvz., 15 Eur/mėn., kaip nurodyta vienos įstaigos pavyzdyje). Priešmokyklinukai dažnai gauna nemokamus pietus.
   • Privačiuose darželiuose: Tėvai moka gerokai didesnį mėnesinį ugdymo mokestį, kuris padengia įstaigos veiklos sąnaudas (patalpų nuomą, personalo atlyginimus, priemones ir kt.). Šis mokestis Vilniuje ar Kaune dažnai siekia 400-700 Eur ar daugiau per mėnesį (prieš kompensaciją). Prie jo papildomai prisideda mokestis už maitinimą.

Savivaldybių kompensacijos: ar jos sprendžia problemas?

Siekiant spręsti vietų trūkumą valstybiniuose darželiuose ir palengvinti finansinę naštą tėvams, pasirinkusiems privačias įstaigas, kai kurios savivaldybės (ypač didmiesčiai) taiko kompensacijų sistemą.

• Vilniuje: Nuo 2023 m. taikoma 120 Eur per mėnesį kompensacija kiekvienam vaikui, lankančiam privatų darželį ir deklaruotam Vilniuje (anksčiau buvo 100 Eur). Ši sistema veikia nuo 2015 m. ir ja kasmet pasinaudoja apie 7000 vaikų tėvų. Kompensacija pervedama darželiui, kuris atitinkamai sumažina mėnesinį mokestį tėvams.
• Kaune ir kituose miestuose: Tikėtina, kad panašios kompensavimo tvarkos (galbūt su kitokiomis sumomis) galioja ir kitose savivaldybėse, susiduriančiose su vietų trūkumu. Konkrečias sumas ir sąlygas reikėtų tikrinti konkrečios savivaldybės interneto svetainėje ar teirautis jos administracijoje.

Diskusijos dėl šių kompensacijų tęsiasi: vieni teigia, kad tai padeda užtikrinti ugdymo prieinamumą ir pasirinkimo laisvę tėvams, skatina privačių įstaigų kūrimąsi. Kiti kritikuoja, kad tai yra problemos atidėjimas, nesprendžiant esminio valstybinių darželių trūkumo ir galbūt neefektyviai naudojant mokesčių mokėtojų pinigus, remiant privatų sektorių vietoj investicijų į savivaldybės infrastruktūrą.

Kiek realiai kainuoja vieta darželyje?

Apibendrinant, reali vieno vaiko ugdymo kaina per mėnesį yra gerokai didesnė nei tėvų mokamas mokestis valstybiniame darželyje. Originaliame straipsnyje pateiktas nedidelio miesto pavyzdys rodė, kad savivaldybės darželyje vieno vaiko „kaina“ (visos įstaigos pajamos, padalintos iš vaikų skaičiaus) buvo beveik dvigubai didesnė nei privačiame (atitinkamai 215 Eur vs 130 Eur), nors vaikų skaičius panašus.

Pagrindinės didesnių savivaldybės darželių išlaidų priežastys, anot originalo autoriaus, yra didesnis darbuotojų skaičius (ne tik pedagogai, bet ir administracija – direktorius, pavaduotojai, ūkvedžiai, valytojai, sargai ir kt.) ir galbūt ne visada efektyvus resursų valdymas. Privačios įstaigos dažnai veikia lanksčiau, su mažesniu administraciniu aparatu.

Tėvams galutinė kaina skiriasi:

• Valstybiniame darželyje: Mokestis už maitinimą (priklauso nuo lankomumo ir įkainių, gali sudaryti pvz., 60-100 Eur/mėn.) + galimas nedidelis įstaigos reikmių mokestis (~15 Eur/mėn.). Bendra suma dažniausiai nesiekia 150 Eur/mėn.
• Privačiame darželyje (pvz., Vilniuje): Mokestis už ugdymą (pvz., 500-600 Eur/mėn.) – Savivaldybės kompensacija (120 Eur/mėn.) + Mokestis už maitinimą (panašus kaip valstybiniame). Bendra suma tėvams dažniausiai svyruoja nuo 400 Eur/mėn. ir daugiau.

Išvados: ko tikėtis tėvams?

Akivaizdu, kad „nemokamų“ darželių nėra – už juos sumokame visi per mokesčius. Renkantis tarp savivaldybės ir privataus darželio, tėvai turėtų įvertinti ne tik tiesiogines išlaidas, bet ir ugdymo kokybę, aplinką, požiūrį į vaiką, galimybes daryti įtaką darželio veiklai. Kompensacijų sistema palengvina finansinę naštą renkantis privatų darželį, tačiau diskusijos dėl jos efektyvumo ir ilgalaikio poveikio ikimokyklinio ugdymo sistemai Lietuvoje tęsiasi.