Vaikų auklėjimas: drausti reikia mokėti

Kai mažylis pradeda ropoti ar vaikščioti, tėvų žodyne dažnai įsitvirtina žodis „Negalima“. Čia vaikas čiumpa dūžtančią vazą, čia verčia gėlę, čia tampo katę už uodegos… Namuose nuolat skamba „neimk“, „neliesk“, „nedaryk“, „neik“, dažnai palydimi grasinimų „nukrisi“, „sudaužysi“, „užsigausi“. Tačiau ar šis nuolatinis neigimas yra veiksmingiausias būdas nubrėžti ribas ir mokyti vaiką tinkamo elgesio?

Kodėl „NE“ dažnai lieka neišgirstas?

Tikriausiai esate pastebėję, kad žodelis „ne“ ar priešdėlis „ne-“ turi keistą savybę – jis arba „pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina“, arba veikia priešingai.

• Smegenys ignoruoja „ne“: Kartais mūsų smegenys, ypač vaiko, pirma „pagauna“ pagrindinį veiksmažodį ar daiktavardį, o neiginį tarsi praleidžia. Pavyzdžiui, vaikui einant į parduotuvę pasakytas sakinys „NEpamiršk pieno“ gali lemti, kad jis grįš be pieno, nes pagrindinis akcentas buvo „pienas“, o neiginio smegenys galėjo neužfiksuoti taip stipriai. Tuo tarpu aiškus nurodymas „Nupirk ir pieno“ būtų efektyvesnis.
• Draudimas skatina smalsumą: Pasakymas „Nelipk ant palangės!“ gali sukelti natūralią vaiko reakciją „O kodėl? Reikia patikrinti!“. Draudimas kartais tik dar labiau sužadina norą išbandyti tai, kas neleidžiama.
• Neigiamas emocinis fonas: Nuolatiniai draudimai kuria neigiamą atmosferą, vaikas gali jaustis nuolat kritikuojamas, varžomas, o tai slopina norą bendradarbiauti.

Ribos būtinos, bet kaip jas nubrėžti pozityviai?

Tai nereiškia, kad vaikui reikia viską leisti. Ribos yra būtinos jo saugumui ir socializacijai. Vaikas turi žinoti, kas leistina, o kas ne, ir sustoti elgdamasis netinkamai ar pavojingai. Tačiau tą patį rezultatą dažnai galima pasiekti efektyviau, neiginį pakeitus teiginiu – aiškiu nurodymu, paaiškinimu ar pasiūlymu.

Praktiniai pavyzdžiai: keičiame „NEGALIMA“ į „GALIMA TAIP“

Panagrinėkime keletą dažnų situacijų:

• Vaikas lipa ant palangės:
  • Vietoj: „Negalima! Nelipk, nukrisi!“
  • Bandykite: (ramiu, bet tvirtu balsu, galbūt priėję arčiau) „Stop! Atsargiai, čia aukštai/kraštas. Lipkime žemyn.“ (arba „Ant palangės nelipti nesaugu. Lipkime ant kėdės.“) Aiškus nurodymas ir pavojaus įvardijimas veikia geriau nei abstraktus draudimas, kuris gali provokuoti „patikrinti“.
• Vaikas piešia ant sienos/baldo/lovatiesės:
  • Vietoj: „Ką darai?! Negalima piešti ant lovatiesės!“ (Akcentuojate nepageidaujamą veiksmą ir objektą)
  • Bandykite: „Piešti reikia ant popieriaus. Štai tavo lapas, piešk čia.“ (Nukreipiate dėmesį į pageidaujamą veiksmą ir vietą).
• Vaikas tampo šuniui už uodegos:
  • Vietoj: „Netampyk šuniui už uodegos!“
  • Bandykite: „Šuniukui skauda, kai tempi už uodegos. Paglostyk jį švelniai.“ (arba „Šuniukui skauda, jis gali tau įkąsti.“) Paaiškinate pasekmes ir pasiūlote tinkamą elgesį.
• Vaikas taškosi baloje:
  • Vietoj: „Nelįsk į tą balą!“ (Dažnai sulauksite atsakymo „Aš tik truputį…“)
  • Bandykite: „Ši bala labai gili/purvina. Prašau, apeik ją šonu.“ (arba „Su šiais batukais į balas lipti negalima, sušlapsi kojytes. Einam ten, kur sausa.“) Pateikiate aiškų nurodymą arba paaiškinate pasekmę.

Kasdienės situacijos: kaip performuluoti draudimus ir kritiką?

Pozityvios kalbos principą galima taikyti daugelyje situacijų, keičiant kritiką, draudimus ar sąlygas į prašymus, paaiškinimus ar lūkesčių išsakymą:

• Vietoj: „Tu ir vėl nepadarei pamokų!“ → Bandykite: „Po valandos norėčiau pamatyti tavo atliktus namų darbus.“
• Vietoj: „Kiek galima žaisti su tuo kompiuteriu?! Baigiam!“ → Bandykite: „Matau, kad žaidi jau valandą. Prašau, pabaik per 10 minučių.“
• Vietoj: „Nukabink tą šlykštų piešinį!“ → Bandykite: „Šis piešinys man kelia nerimą / mane gąsdina. Gal galėtum pakabinti kitą, linksmesnį?“
• Vietoj: „Netriukšmauk!“ → Bandykite: „Namelio gyventojai nori pailsėti. Gal galime pabūti tyliau / pažaisti ramesnį žaidimą?“
• Vietoj: „Neleidžiu eiti į lauką!“ → Bandykite: „Vienam eiti į lauką dar nesaugu. Palauki manęs, eisime kartu.“
• Vietoj: „Negausi ledų, kol nesuvalgysi košės.“ → Bandykite: (prieš valgį) „Pavalgius košės, desertui turėsime ledų!“ (arba tiesiog patiekiant košę) „Suvalgyk košę.“ (Koncentruojatės į norimą veiksmą, o ne sąlygą/bausmę).

Suprasti, o ne bausti: vaiko elgesio motyvai

Svarbu prisiminti, kad vaikai dažniausiai elgiasi netinkamai ne iš piktos valios ar noro erzinti. Jie yra smalsūs, jie tyrinėja pasaulį, mokosi suprasti ribas, priežastis ir pasekmes. Kartais jie tiesiog nežino, kaip elgtis kitaip, arba neteisingai supranta situaciją.

Mūsų, kaip tėvų, užduotis – ne tik nubrėžti ribas, bet ir padėti vaikui suprasti pasaulį, mokyti jį tinkamo elgesio per meilę, supratimą ir kantrybę.

Poelgis vs. Vaikas

Net jei vaiko elgesys yra netinkamas, svarbu atskirti patį poelgį nuo vaiko asmenybės. Vaikas visada yra geras ir mylimas, net jei jo poelgis tuo metu buvo blogas. Vietoj kritikos („Tu blogas“, „Tu neklausa“) reikėtų įvardinti konkretų netinkamą elgesį ir paaiškinti, kodėl jis netinkamas bei kaip reikėtų elgtis kitaip.

Pabaigai

Pozityvios kalbos vartojimas nėra „stebuklinga lazdelė“, kuri akimirksniu pakeis vaiko elgesį. Tačiau tai yra kur kas efektyvesnis bendravimo būdas nei nuolatinis neigimas ir draudimai. Formuluodami savo prašymus ir pastabas pozityviai, mes ne tik aiškiau perteikiame vaikui savo lūkesčius, bet ir rodome pagarbą, skatiname bendradarbiavimą ir stipriname tarpusavio ryšį.