Vaikų auklėjimas: drausti reikia mokėti
Neteisingam vaiko poelgiui užkirsti kelią lengviausia paprastu ir trumpu „Negalima“. Dažniausiai šis žodis mamų žodyne atsiranda mažyliui ūgtelėjus ir pradėjus ropoti ar vaikščioti. Čia vaikas paėmė dūžtančią statulėlę, čia išvertė gėlę, čia tampo katei už uodegos, čia vėl iškrėtė kiaulystę. Namuose nuolat skamba „neimk“, „nedaryk“, „neik“, „neverk“, „nedrįsk“, kuriuos dar ir papildo grasinimai „nugriūsi“, „užsigausi“, „pamesi“, „sulaužysi“…
Apskritai žodelis ar priešdelis „ne“ turi keistą savybę „pro vieną ausį įeiti, pro kitą – išeiti“ arba, priešingai, vaikas priima jūsų „ne“ kaip tiesioginį paliepimą ir elgiasi būtent taip, kaip prašėte NEdaryti. Pavyzdžiui, vaikas eina į parduotuvę nupirkti ledų. Jam einant pro duris pridūrėte „NEpamiršk paimti ir pieno“. Greičiausiai vaikas grįš tik su ledais. Tuo tarpu, jei būtumėte sakiusi „nupirk ir pieno“, prašymas būtų išgirstas.
Vaiko psichika tiesioginius draudimus priima priešiškai. Tai ką daryti? Nejaugi nieko nedrausti, viską leisti? Ribos yra būtinos teisingam vaiko vystymuisi, vaikas privalo jas žinoti, kaip ir privalo sustoti elgdamasis netinkamai. Tą lengva pasiekti neiginį pakeitus teiginiu. Pavyzdžiui, vaikas lipa ant palangės. Užuot šūktelėjus „Negalima, nelipk, nukrisi!“ (į ką vaikas sureaguoja „patikrinsiu!“), įtaigiai paaiškink „Stok! Atsargiai, čia kraštas! Pažiūrėk…“. Su atitinkama intonacija ir net išraiška ištartą draudimą vaikas įsimins iškart ir ilgam, nereikės kartoti naudos neteikiančių frazių „ar girdėjai, ką sakiau?!“, „kiek kartų galima kartoti, kad negalima?!“.
Sakysite, ne visose situacijose taip galima pasielgti? Pabandykime panagrinėti daugiau pavyzdžių. Vaikas mokosi piešti. Ranka nuslįsta nuo popieriaus lapo ir išterlioja lovatiesę. Jūs: „ką darai, negalima piešti ant lovatiesės!“. Vaikas suregauoja: „lovatiesė?“. Akimirkai nustoja piešti, jūs galvojate, kad vaikas suprato, ką daro blogai, tačiau netrukus jis vėl piešia ant lovos. Juk įdomu, kaip gi tas pieštukas piešia ant lovatiesės J Galima, sakyti, nenorėdama, pati pakišote jam mintį „piešk ant lovatiesės“. Ką daryti? Tiesiog patarkite jam „čia didelis lapas, piešk čia“
Vaikas tampo šuniui už uodegos. Šuo kanda vaikui, tas išsigąsta – rėkia. Po kurio laiko, kartojasi tas pats. Namuose chaosas. Jums trūksta kantrybė ir išrėkiate „Netampyk šuniui už uodegos!“. Vaikas gal ir neatsakys, bet pagalvos „o už kur galima?“ Visą šią situaciją suvaldyti galima vaikui paaiškinus “šuniukui skauda, jis gali tau įkasti“
Lauke šlapia, mama perspėja „nelįsk į tą balą!“. Vaikas atsako „aš nelendu, tik bandau…“. Greičiausiai mama pakartos „kiek kartų tau turiu sakyti?!“ Vertėtų žinoti, kad retorinės klausimo formos vaikai apskritai nesuvokia, jiems tai nei klausimas, nei paliepimas. Šiuo atveju pakaktų vaikui pasakyti, ką konkrečiai norite, kad jis padarytų, pavyzdžiui, „bala gili, apeik ją iš šono“
Auklėjant vaikus, svarbu nepasitenkinimą, „tu ir vėl nepadarei pamokų“, „kiek galima žaisti su tuo kompiuteriu“, „nukabink tą šlykštų piešinį“, draudimus „netriukšmauk“, „neleidžiu eiti į lauką“ ar sąlygas „negausi ledų, kol nesuvalgysi košės“ keisti į prašymus „po valandos patikrinsiu kaip atlikai namų darbus“, „tu žaidi su kompiuteriu jau daugiau nei valandą. Po 10 minučių pabaik.“, „aš bijau šiame piešinyje pavaizduoto monstro, gal geriau pakabink ką nors kitą“, „gal geriau pabūkime tyliai“, „lauke vienam pavojinga. Eisime drauge“, „šiandien desertui ledai“ ar pan.
Supraskite, kad vaikai dažniausiai elgiasi neteisingai ne todėl, kad nori mums pridaryti nemalonumų, o todėl, kad jie tik vaikai. Jie tyrinėja pasaulį, susipažįsta su aplinka, jie nevisuomet teisingai įvertina priežastis ir pasekmes. Mūsų, mamų, pareiga yra besąlygiškai mylėti mažylį ir padėti jam augti. Atminkite, poelgis gali būti blogas, bet vaikas – geras visuomet.
Parengta pagal Z. ir N. Nekrasovų knygą “Liaukitės vaikus auklėti – padėkite jiems augti”
