Pykčio protrūkis – tai stipraus nepasitenkinimo, pykčio epizodai, kurių metu vaikas gali garsiai šaukti, verkti, muštis, kandžiotis, kristi ant žemės ir spardytis ar netgi daužyti galvą į grindis. Seniau pykčio protrūkiai buvo vadinami „isterija“ (šio termino geriau vengti, nes „isterija“ iš tiesų pasireiškia kitaip), dabar – „ožiukais“.

Pykčio protrūkiai būdingi 1-4 m. amžiaus vaikams, pats jų pikas – 3,5 m.

Pykčio protrūkių priežastys ir provokatoriai

Ankstyvojo amžiaus vaikai, pradėję patys vaikščioti, pajunta nepriklausomybę nuo tėvų, įvaldo naujus įgūdžius (pavyzdžiui, patys gali nueiti ir paimti norimą daiktą), tačiau dažnai jiems daug kas neišeina, todėl kyla nusivylimas ir pyktis. Dėl didėjančio savarankiškumo vaikai nori viską padaryti patys, o tėvų pagalba juos erzina ir pykdo.

Dar viena svarbi priežastis pykčio protrūkiams kilti – nepakankamai išlavėjusi kalba. Vaikas negali pasakyti, kad pyksta, nes kažkas neišeina ar kažko negali pasiekti, ir vienintelis būdas, kaip pranešti apie tai suaugusiesiems – tai garsus šaukimas ir verksmas. Sulaukus 4-5 metų, kai vaikas jau gali pasakyti, ko nori ir kaip jaučiasi, pykčio protrūkių mažėja.

Vieni vaikai yra mažiau temperamentingi, todėl jų nepasitenkinimas gali būti ne toks ryškus ir ne toks trikdantis suaugusiuosius (yra vaikų, kurie niekada nėra kritę ant grindų, spardęsi ir šaukę), tačiau kai kuriems vaikams pykčio protrūkiai gali būti dažni ir stiprūs. Pykčio protrūkiai pasitaiko dažniau:

• kai vaikas yra pavargęs,
• mažesniems vaikams,
• vėluojant kalbos raidai,
• esant aukštesniam bendram streso lygiui (šeimoje konfliktuojant ar skiriantis tėvams, kam nors netekus darbo ar susirgus sunkia liga, išgyvenant netektį ir pan.),
• esant kitų fizinių, emocinių ar psichikos problemų (pavyzdžiui, pykčio protrūkiai dažnesni ir stipresni, esant aktyvumo ir dėmesio sutrikimui, autizmo spektro sutrikimams),
• tėvams pernelyg reaguojant į pykčio protrūkius (labai jaudinantis dėl vaiko ar savęs, „kaip mes čia atrodome“, „ar neatsitiks nieko blogo“) arba nusileidžiant vaiko reikalavimams (vaikas supras, kad atkakliau ar garsiau šaukiant, jis gali gauti tai, ko nori).

Vaiko pykčio protrūkiai nėra skirti specialiai suerzinti tėvams. Vaikas paprasčiausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi: piktas, nepatenkintas, nusivylęs, kartais dar ir pavargęs ar pervargęs.

Kaip išvengti pykčio protrūkių?

Jei yra galimybė, geriau pykčio protrūkių išvengti, nei tvarkytis su vykstančiais. Būkite pastovūs: laikykitės reguliaraus valgymo ir miego režimo, pasirūpinkite, kad vaikas pamiegotų ar bent pailsėtų popiet. Rutina suteikia mažiems vaikams saugumo ir neleidžia jiems pervargti.

Svarbius darbus planuokitės iš anksto: į banką, polikliniką, parduotuvę, biblioteką ar kitas įstaigas, kur norite, kad mažylis būtų kaip galima ramesnis, eikite ryte, kol vaikas nepavargęs. Galbūt kai kuriuos reikalus (pavyzdžiui, apsipirkti parduotuvėje ar sumokėti mokesčius) galima tvarkyti internetu arba paprašyti tai padaryti artimųjų.

Mokykite vaiką žodžiais įvardinti savo jausmus, būsenas ir norus („aš pavargau“, „pykstu“, „noriu/nenoriu“, „daugiau“, „užteks“ ir panašiai) – kai jūs susikalbėsite, bus mažiau priežasčių vaikui pykti. Be to, kalbėjimasis apie jausmus ir emocines būsenas lavina vaiko emocinį intelektą.

Leiskite vaikui pasirinkti iš 2-3 dalykų ar daiktų, pavyzdžiui: „Kurias pėdkelnes tu nori dabar mautis – raudonas ar mėlynas?“, „Ar pirma išsivalysime dantukus, tada rengsimės pižamą, ar pirma nori apsirengti pižamą, o tada išsivalyti dantukus?“ Tai leidžia vaikui jausti, kad jis nors šiek tiek valdo situaciją, o ne turi besąlygiškai paklusti suaugusiesiems.

Pagirkite vaiką ir pastebėkite, kai jis elgiasi tinkamai: „Tu šiandien man labai padedi parduotuvėje išsirinkti pirkinius“, „Taip greitai apsirengei – puiku, greičiau galėsime išeiti į lauką ir ten ilgiau pabūsime“.

Skirkite vaikui dėmesio, nes netinkamas elgesys dažnai atsiranda tuomet, kai vaikas jaučiasi pamirštas, nereikalingas. Pakalbinkite vaiką, duokite jam nedidelių užduočių (pavyzdžiui, parduotuvėje – surasti pačius gražiausius obuolius, kuriuos pirksite, ir sudėti juos į maišelį).

Stenkitės, kad vaikas pajustų sėkmę: suplanuokite nedideles, vaikui lengvai įveikiamas užduotis, pavyzdžiui, įkišti koją į jūsų jau paruoštą laikomą kojinę ir batuką, tada užsilipdyti batuko užsegimus.

Nekovokite dėl nereikšmingų dalykų, kad nepradėtumėte jaustis, jog visą laiką turite sakyti vaikui „ne“. Pavyzdžiui, svarbu, kad eidamas į lauką vaikas apsirengtų pagal orą. O jei drabužių spalvos suderintos ne taip, kaip to norėtųsi jums – gal tai nėra taip reikšminga?

Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau galite nukreipti jo dėmesį į kažką kita (išblaškyti): „Pasižiūrėk, koks gražus šuniukas! Einam kartu pasižiūrėti, kur jis nueis?“ Tam reikia tėvelių kūrybiškumo, tačiau tai vienas iš lengviausių būdų vaiką nukreipti norima linkme.

Ką daryti, kilus pykčio protrūkiui?

Pati svarbiausia taisyklė – patiems išlikti ramiais. Vaikai labai jautrūs tėvų emocijoms ir elgesiui, todėl, kai tėvai patys yra pikti, sudirgę, vaikams irgi būna sunku nurimti. Be to, vaikai mėgdžioja pirmiausia tai, ką mato – tai yra, tėvų elgesį, o ne tai, ką girdi tėvus sakant. Susierzinusio suaugusiojo pasakymas: „Kada tu pagaliau nurimsi?!” vaikui labiau akcentuoja susierzinimą ir nekantrumą, bet ramybės jam neperteikia.

Jei yra galimybių, pasistenkite vaiką „ištraukti” iš aplinkos, kurioje kilo pykčio protrūkis, ypač jei tai aplinka, kurioje daug dirgiklių (parduotuvė, vieta, kurioje daug vaikų ar suaugusiųjų, ir pan.). Nusineškite ar nusiveskite į ramią vietą, jei yra galimybė, eikite ar važiuokite namo, kur vaiką ramins pažįstama, rami aplinka. Kartais tai gali nutikti, kad vaiko pykčio protrūkiui ištikus eilėje prie kasos, jums reikės palikti pilną pirkinių prikrautą vežimėlį parduotuvėje. Tačiau jeigu bandysite nekreipti dėmesio ir apsipirkti, vaikas gali dar labiau sudirgti ir jums jį nuraminti bus sunkiau.

Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau pagalbos jam reikia suteikti, kad jis supykęs galėtų nurimti. Vaikai, priklausomai nuo savo temperamento, savo stiprius jausmus gali išreikšti skirtingai, tačiau emocijų valdymo galima ir reikia išmokti. Jei patys tuo metu esate susinervinę, sudirgę – ieškokite būdų aprimti: galite kelioms minutėms nueiti į kitą kambarį, nusiprausti šaltu vandeniu, išgerti stiklinę šalto vandens ar kavos (arbatos), padaryti kelis fizinius pratimus (atsispaudimus, pritūpimus ir panašiai), kelis kartus lėtai įkvėpkite ir iškvėpkite, suskaičiuokite iki 10 (ar daugiau). Supykę greičiausiai jausite pagundą vaiką apšaukti arba suduoti jam, tačiau tuo metu nepajėgsite surasti kokio nors tinkamo, vaiką neskaudinančio sprendimo.

Kai jausitės ramesni, galite padėti nurimti vaikui. Pirmiausia pritūpkite ar atsisėskite, kad jūsų akys būtų vaiko akių lygyje. Jeigu liksite stovėti, jūsų vaiko smegenys jus suvoks kaip kažką didelio, kurio reikia bijoti. Kai vaikas galės jus matyti savo akių lygyje, jis jausis ramiau, o tuomet bus lengviau suvaldyti jo pyktį.

Pagalba gali būti skirtinga, atsižvelgiant į jūsų vaiko poreikius. Daugumai vaikų stipraus emocijų protrūkio metu daug reikšmės turi tėvų buvimas šalia: tada jie gauna žinutę, kad tėvai myli ir nepaliks net ir tuomet, kai vaikas bus piktas ar nusivylęs. Apkabinkite vaiką ir laikykite, raminamu balsu įvardykite vaiko jausmus ir esamą situaciją: „Suprantu, kad labai supykai, jog neleidau tau prieš pietus valgyti saldainio. Pabūkime kartu, kol jausies ramiau“. Tuo metu vaikui nesiūlykite žaislų ar filmuko – svarbu išbūti šalia vaiko su kuo mažiau išorinių dirgiklių, kad jis turėtų galimybę nurimti.

Kai kurie vaikai supykę sunkiai toleruoja prisilietimus, apkabinimus – tai juos dar labiau erzina. Tokiu atveju galite tiesiog būti šalia ir retkarčiais pasakyti ką nors raminančio.

Labai naudinga gali būti perfrazuoti ir pakartoti vaiko išsakytus žodžius (nebūtinai apie jausmus). Jeigu suklydote, vaikas jus pataisys, tuomet perfrazuokite tai, ką iš jo išgirdote. Pavyzdžiui, jei vaikas sako: „Aš nenoriu eiti į darželį“, jūs atsakote: „Tu nenori eiti į darželį“. Prireikus galite pakartoti dar kelis kartus, kol matysite, kad vaikas ima rimti. Tuomet pakalbėkite apie tai, kaip galite išspręsti susidariusią situaciją, pavyzdžiui: „Mes kalbėjome, kad aš šiandien važiuosiu į darbą, o tu, kol aš dirbsiu, pabūsi darželyje. Kaip manai, ką smagaus mes galėtume nuveikti po to, kai aš baigsiu darbą ir pasiimsiu tave?“

Didesni vaikai, ypač priešmokyklinio ar mokyklinio amžiaus (pykčio protrūkių būna ir jiems, tik dažniau dėl kitų priežasčių), gali norėti pabūti vieni, užsidarę savo kambaryje. Kiti tėvai patys lengviau gali toleruoti vaiko pykčio protrūkį, jei atsitraukia nuo vaiko toliau. Pažinkite savo vaiką ir stenkitės suprasti, ar jo toks atsiskyrimas negąsdina, ar jis nesijaučia atstumtas. Jei tai padeda nurimti, vaikas po atsiskyrimo vėl siekia bendravimo su jumis – tai irgi gali būti puikus būdas nusiraminti stiprių emocijų protrūkio metu.

Po pykčio protrūkio, vaikui nurimus, pasiūlykite ką nors kartu veikti ar pažaisti. Neprikaišiokite vaikui dėl pykčio protrūkio, nebauskite jo papildomai, ypač savo pykčiu ar atsitraukimu nuo vaiko (pavyzdžiui, nekalbėdami ar nežaisdami su vaiku). Kuriam laikui praėjus, pavyzdžiui, vakare, galite aptarti svarbiausius dienos įvykius, taip pat prisimindami ir pykčio protrūkį. Pasikalbėkite su vaiku, kas tuo metu įvyko (pavyzdžiui, „Atsimeni, tu šiandien labai norėjai pažaisti su Jonuko mašinyte, bet jis tau jos nedavė, ir tu labai supykai. Turbūt labai norėjai tos mašinytės, tiesa?“), įvardykite vaiko jausmus, pasiūlykite kokį nors sprendimo būdą („Kitą kartą galime paprašyti Jonuko, kad jis tau duotų mašinytę trumpam pažaisti, o tu jam tuo metu duotum savo kastuvėlį“).

Ką daryti, jei mažylis tampa agresyvus?

Agresyvus vaiko elgesys dažnai susijęs su tėvų dėmesio stoka: tėvai palieka vaiką žaisti vieną, kai jis yra ramus, todėl, norėdamas sulaukti daugiau tėvų dėmesio, vaikas gali pradėti netinkamai elgtis (zyzti, muštis).

Taip pat tai gali būti vienintelis vaikui žinomas ir prieinamas būdas išlieti savo stiprius jausmus – liūdesį, pyktį, išgąstį ar nuoskaudas. Maži vaikai stokoja kalbos įgūdžių ir nesugeba pasakyti, kas jiems yra negerai, be to, jie gali patys to nesuprasti. Vyresni vaikai gali elgtis agresyviai tuomet, kai bijo, jaučia kaltę, nerimą ar gėdą.

Norėdami, kad vaikas nesielgtų agresyviai, pirmiausia patys turite būti tinkamas pavyzdys: supratingi, neignoruojantys vaiko poreikių, netaikantys drausminimui šaukimo, barimo ar fizinių bausmių.

Maži vaikai gali išmokti kandžiotis matydami, kaip kas nors juokaudamas kando kitam, o šis juokėsi, todėl padarė neteisingas išvadas, jog kandžiotis yra smagu. Ikimokyklinukai dėl nepakankamos smegenų brandos dar nesupranta, kuo skiriasi skausmingas kandžiojimas nuo žaidybinio, juokaujamo. Todėl, jei jūsų vaikas linkęs kandžiotis, stenkitės niekada nesikandžioti žaisdami, juokaudami.

Kiekvieną kartą, kai vaikas kanda kitam vaikui ar suaugusiajam, būtina tvirtai, bet ramiai pasakyti: “Kai tu taip kandi, skauda. Kąsti negalima!” Taip pat galima įvardyti, kas vyksta tarp jo ir kito vaiko: “Mačiau, kad tavo brolis iš tavęs paėmė žaislą. Tikriausiai įsiutai dėl to. Pasakyk jam, kad pyksti, bet kąsti negalima!” Kalbėdami su ikimokyklinuku, formuluokite trumpus ir aiškius sakinius, nesišypsokite, nejuokaukite, jūsų teiginiai neturėtų skambėti kaip prašymai (“gerai?”, “prašau”), bet ir nešaukite. Atsiminkite, kad mažam vaikui informaciją reikia nuolat ir nuolat kartoti.

Vaikui mušantis, reaguokite panašiai: sulaikykite jo ranką, ramiai ir tvirtai pasakykite, kad to daryti negalima. Pabūkite su vaiku, kol jis nurims, atspindėkite jo jausmus (“Matau, kad tu dabar supykęs. Pabūkime kartu, kol tu nurimsi”).

Jeigu kitas vaikas įkando jūsų vaikui, neišsigąskite. Tai nėra gyvybei grėsminga situacija, nors žaizda gali šiek tiek pakraujuoti. Galite apkabinti vaiką ir pasakyti: “Žinau, kad tau skauda. Aš tau padėsiu. Pabandykime dabar nurimti”.

Autorė: Dalia Mickevičiūtė, gydytoja suaugusiųjų psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė

www.psichoterapija-jums.lt

Kviečiame į pasiruošimo tėvystei mokymus