Pažintis su broliuku ar sesute
Įsivaizduokite, kad esate mažas žmogutis: tėtis jus nešioja ant pečių ir vedasi žiūrėti futbolo rungtynių, mama ruošia pusryčiams mėgiamus blynelius su obuoliais ir skaito knygeles. Ką jau kalbėti apie kupinus susižavėjimo senelius, pasiruošusius pildyti bet kokį jūsų norą. Patinka? O dabar lengvai ir su šypsena atsisakykite šio nuostabaus gyvenimo ir savo sostą užleiskite… netrukus gimsiančiai sesutei arba broliukui. Nesinori? Pikta? Apmaudu? Visa tai jaučia pirmagimis, kai į šeimą pasibeldžia nauja gyvybė.
Dažnai tarpas tarp pirmojo ir antrojo vaiko gimimo būna nedidelis, tad apžavėtas pažadų, kad netrukus turės sesę ar brolį (vaiko sąmonėje – nuosavą žaidimų draugą), kad tai – didelis džiaugsmas ir stebuklas, mažylis patiki, kad štai grįš mama iš ligoninės ir viskas bus kaip anksčiau, tik dar geriau, nes bus su kuo žaisti. Be to pirmagimis tiki, kad gimusiajam galės būti savotišku „tėvu“ ar „mama“ – vadovauti, nurodinėti ir t.t. Vos kelių metų žmogučiui niekas nepaaiškina realybės, kad žaisti su nauju šeimos nariu jis galės gerokai vėliau, o iš pradžių teks su juo dalintis tėčio ir mamos dėmesiu, kad mamytė bus pavargusi, todėl kurį laiką beveik nebežais su juo, o tėtis bus užsiėmęs labiau nei iki šiol, nes padės mamai. Mažyliui nepasakojama, kad prie naujagimio jam net nebus leidžiama liestis, o seneliai ir visi kiti atėjusieji aikčios nebe dėl jo, bet liaupsins mažiausiąjį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Atakuojam „ožiukus”!
Pavydas – natūralus jausmas. Pirmagimiui skaudu ir nelengva užleisti savo vietą naujam šeimos nariui. Tėvams naujagimio atėjimas – šventė, o vyresniajam vaikui – didelių išgyvenimų ir naujos vietos šeimos struktūroje paieškos. Psichologė pabrėžia, kad kalbėti apie artėjančias permainas šeimoje turi pradėti tėvai. Aišku, vaikai smalsūs, tad ir patys pastebės besikeičiančią mamytės figūrą, ims klausinėti. Tačiau iniciatyvos šiuo atveju vertėtų imtis tėvams. Pokalbiai apie šeimos pagausėjimą turi būti išsamūs ir realistiški. Tai reiškia, kad vaikui turi būti suprantamai paaiškinta, kaip pasikeis jo ir šeimos gyvenimas po gimimo. Užuot aiškinus mažajam, kaip jis privalės mylėti naujagimį, galima pasakyti, kad jam turbūt kartais bus šiek tiek pikta ir liūdna, kad tėtis ir mama daugiau dėmesio skiria naujam vaikui. Tačiau kartu paaiškinama, kad taip yra dėl to, kad kūdikėlis labai trapus, be globos jis neišgyventų, tačiau laikinas dėmesio sumažėjimas nereiškia, kad pirmagimis mylimas mažiau.
Susitaikykite su tuo, kad kažkiek pavydo bus, jums grįžus su naujagimiu ant rankų. Pati situacija pirmagimiui yra traumuojanti, tad nebarkite jo ir neverskite mylėti mažylį. Geriau pasistenkite, kad per dieną bent pusvalandį mama skirtų tik vyresniajam vaikui – kartu su juo pažaistų, paskaitytų, pasivaikščiotų. Jei iki gimstant antram vaikui, su atžala daugiau laiko praleisdavo mama, jos buvimo negali pakeisti tėtis. Nepaisant naujagimio poreikių, vaikas turi jausti, kad turi ir tėtę, ir mamą. Aišku, kad mažiausias šeimos narys kažkiek laiko labiau liaupsinamas, tačiau nepamirškite, kad jūsų vyresnėliui dabar itin sunku. Todėl stenkitės dažniau jį pagirti, pasakokite seneliams ne tik apie jaunėlio išmoktus triukus, bet ir apie vyresniojo nuopelnus.
Jei vyresniajam vaikui mažiau nei treji metai, t.y. jis dar nesugeba įvardyti, ką jaučia, išgyventi permainas ir su jomis susijusį šoką itin sunku. Mažiukas tik jaučia, kad kažkas viduje „verda“, tačiau net nesupranta kas, juk čia jo brolis ar sesuo, visi sako, kad jis turėtų naujagimį mylėti, o jis jo gal net nekenčia… Tokios vidinės krizės vaikams dažnai pasireiškia įvairiais elgesio sutrikimais: naktiniais košmarais, šlapinimusi į lovą, regresu (prašo duoti čiulpti žinduką ar ima vėl gerti iš buteliuko), pykčio protrūkiais. Mamos tuomet nerimauja, kad vyresnėlis gali net nuskriausti mažąjį. Kad taip nenutiktų, psichologė pataria padėti pirmagimiui rasti naują vietą šeimoje. Galima vaikui pasakyti, kad jis jau didesnis ir gali žaisti įdomesnius žaidimus, o kūdikis – tik gulėti lovoje. Vaikas turi žinoti, kad dėmesys dalinamas. Dėl to tikrai verta kartais palikti mažylį močiutei ir visą dėmesį skirti vyresniajam. Jei matote, kad vaikas pyksta, pasakykite, kad jis gali taip jaustis. Emocijas reikia įvardyti ir pripažinti (nes tik tuomet su jomis susitvarkoma), o ne pulti vaiką: „tu turi brolį mylėti, kaip tu elgiesi“ ir panašiai. Nereikia primetinėt vyresniam vaikui ir auklės vaidmens, versti žaisti su broliuku ar sesute, vestis į kiemą, jei jis pats to nenori.
Gera žinia – šis pavydas, jei teisingai elgsitės, netrukus praeis. Situacija pagerėja, kai mažylis paauga ir namiškiai nebešokinėja aplink jį. Tuomet „dičkis“ atsigauna, o mažiukui ateina „juodos dienos“, nes jį pradeda lyginti „žiūrėk, kaip vyresnysis moka, žiūrėk, kokie jo pažymiai“ ir t.t. Iš tiesų viskas paprasta – visi nori būti mylimi ir tikisi dėmesio. Nepamirškite, kad jūs galite turėti daug vaikų, tačiau kiekvienam iš jų būsite vieninteliai, nepakeičiami ir ypatingi – Tėtis ir Mama.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė
