Papildomo kūdikių primaitinimo taikymas

Prieš skaitant šį informatyvų straipsnį, kviečiame atlikti trumpą testą ir įsivertinti savo žinias.

Pasitikrinkite savo žinias

Kūdikiai ypač pažeidžiami pereinamuoju laikotarpiu, kai pradedamas papildomas primaitinimas. Siekiant patenkinti jų mitybos poreikius svarbu, kad papildomas maistas būtų:

• Reikiamu laiku – tai reiškia, kad jis būtų įvedamas, kai energijos ir maistinių medžiagų poreikis viršija tai, kiek galima užtikrinti išskirtiniu ir dažnu žindymu;
• Adekvatus – tai reiškia, kad jis suteikia pakankamai maisto medžiagų ir energijos augančio vaiko mitybos poreikiams patenkinti;
• Saugus – tai reiškia, kad jis yra laikomas ir ruošiamas laikantis higienos taisyklių, o maitinamas švariomis rankomis, naudojant švarius indus, o ne buteliukus ir žindukus;
• Tinkamas – tai reiškia, kad jis duodamas pagal vaiko apetito ir sotumo signalus, naudojant šaukštą, leidžiant valgyti pirštukais ar valgyti savarankiškai, atitinkamai pagal amžių.

Papildomas primaitinimas iki vienerių metų amžiaus, o ypač pirmaisiais mėnesiais, yra svarbus siekiant užtikrinti išaugusius energijos ir maistinių medžiagų (svarbiausiai – geležies) poreikius. Kadangi vaikutis dar tik mokosi valgyti, pratinasi prie naujų skonių ir tekstūros, suvalgomo maisto kiekiai nėra dideli. Taigi, kiekvieną kartą turi būti siūlomas vertingas papildomas maistas ir tęsiamas kūdikių žindymas ar maitinimas adaptuotu pieno mišiniu pagal jų poreikį – kada ir kiek vaikas nori.

Kokį maistą duoti?

Vaikų patiekalai turi būti maistingi – turėti pakankamai maistinių medžiagų ir energijos, todėl svarbu produktų įvairovė;  švarūs ir saugūs, siekiant apsaugoti nuo galimų infekcijų; natūralūs, be dirbtinių maisto priedų; atitinkantys šeimos mitybos kultūrą – šeimos maistas taip pat turi būti maistingas ir įvairus, atsisakant perdirbtų maisto produktų; parenkami pagal sezoniškumą ir auginami vietoje.

Svarbu – įvairovė

Mažieji nuo 6 iki 23 mėnesių turėtų valgyti įvairų maistą. Vaisiai ir daržovės, gyvūninės kilmės maistas (mėsa, žuvis ir kiaušiniai) turėtų būti vartojamas kasdien. Ankštinius augalus (žirnelius, pupeles, avinžirnius, lęšius), riešutus ir sėklas reikia vartoti dažnai, ypač kai mėsos, žuvies, kiaušinių ir daržovių suvartojimas yra ribotas, bet jie turėtų būti parenkami tokia forma (miltai, kremas), kad būtų kuo mažesnis springimo pavojus. Gyvūninės kilmės maistas, vaisiai ir daržovės, riešutai, ankštiniai augalai ir sėklos turėtų būti pagrindiniai patiekalo komponentai, nes jie turi didesnį maistinių medžiagų tankį, lyginant su javų grūdais. Krakmolingi maisto produktai (kviečiai, ryžiai, bulvės) paprastai sudaro didelę dietos dalį, tačiau nesuteikia tokios pat kokybės baltymų kaip gyvūninės kilmės maisto produktai, ir neturi svarbiausių maistinių medžiagų (tokių kaip geležies, cinko ir vitamino B12); daugelyje jų taip pat yra antimaistinių medžiagų, kurios silpnina maistinių medžiagų pasisavinimą. Todėl renkantis javų grūdus, pirmenybė turėtų būti teikiama pilno grūdo produktams, o rafinuotų rinktis – kuo mažiau. Pilno grūdo produktus galima atskirti pagal skaidulinių medžiagų kiekį, nurodytą 100 g produkto, turėtų būti > 5 g/100g.

Pieno produktai

Daug klausimų kelia pienas ir jo pakaitalai. 6-11 mėn. kūdikiams toliau turi būti tęsiamas maitinimas motinos pienu, išlaikant adekvačią jo gamybą (tam ypač svarbus žindymas nakties metu). Nežindomų kūdikių maitinimas turi būti tęsiamas adaptuotu pieno mišiniu, kad būtų užtikrinamas maistinių medžiagų poreikis, kurio negali patenkinti gyvūninės kilmės (karvės, ožkos, avies), pienas ar augaliniai (avižų, ryžių, sojų ir kt.) gėrimai. Be to gyvūninės kilmės pienas turi žymiai didesnį baltymų kiekį, nei reikia vaikui, todėl jo vartojimas pirmaisiais metais gali lemti didesnę nutukimo riziką vėliau. Karvės pienas veikia geležies apykaitą – slopina geležies įsisavinimą žarnyne, ir gali lemti didesnį jos netekimą dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto. Nuo 12 mėn. amžiaus vaikai toliau turėtų būti žindomi, o siekiant užtikrinti dietos įvairovę, jau galima įtraukti ir gyvūninės kilmės pieną. Kūdikiams, kurie nėra žindomi, adaptuoto pieno mišinio vartojimas priklauso nuo situacijos, jei vaikas valgo pakankamai papildomo maisto ir maistas yra įvairus, tai galima pereiti prie gyvūninės kilmės pieno. Adaptuoto pieno mišinio vartojimas gali būti tęsiamas, kaip geležies, vitamino D, nepakeičiamųjų omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, ypač tais atvejais, kai yra maža maisto įvairovė arba kiekis, kai dėl didelės nutukimo rizikos reikalinga sumažinti gaunamų baltymų kiekį. Augalinės kilmės gėrimai pasižymi mažesne maistine verte, tačiau tinkamai parinkus produktus, juos galima vartoti, kai nėra gyvūninės kilmės pieno.

Rauginti/fermentuoti pieno produktai (jogurtas, varškė, kefyras, sūris) gali būti įtraukiami apie 10 -11 mėn. –  nedideliais kiekiais.

Riebalai

Kūdikių ir mažų vaikų energijos poreikis santykinai (tai yra energijos kiekis kilogramui kūno masės) yra vienas didžiausių per visą gyvenimą. Labiausiai besiformuojantis organas šiuo laikotarpiu yra smegenys ir nervų sistema, todėl net 25-35% energijos turi būti gaunama riebalų pavidalu. Tai yra pakankamai koncentruota energijos forma, todėl reikalingas mažesnis maisto kiekis. Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu užtikrinti, kad vaikas gautų kuo įvairesnių riebalų rūgščių, todėl maistas turi būti gardinamas sviestu, labai tyru alyvuogių, rapsų, kanapių, linų sėmenų aliejumi. Trys pastarieji aliejai sudėtyje turi nemažai vienos iš nepakeičiamųjų omega-3 riebalų rūgščių (linoleno r.r.). Nuo 6 mėn. amžiaus svarbu įtraukti ir riebiųjų žuvų ar jų aliejų, kiaušinio trynį, kurių sudėtyje yra eikozapentaeno ir dokozaheksaeno riebalų rūgščių, pastaroji labai svarbi nervų sistemos ir smegenų, tinklainės vystymuisi. Žinotina, kad riebalai yra svarbūs riebaluose tirpių vitaminų A,D,E,K įsisavinimui; užtikrina maisto organoleptines (skonio, kvapo ir tekstūros) savybes, todėl lemia maisto priimtinumą, pasitenkinimą, sotumą.

Maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, druskos ir transizomerinių (hidrintų, pusiau hidrintų) riebalų, saldinti gėrimai, produktai turintys, dirbtinių saldiklių, neturėtų būti vartojami mažų vaikų maitinimui. 100% vaisių sulčių vartojimas turėtų būti ribotas. Šių maisto produktų grupė pasižymi didele energetine verte, tačiau mažu maistingumu bei turi trumpalaikę ir ilgalaikę žalą vaikų vystymuisi.

Patiekalai neturėtų būti saldinami cukrumi, o medus, dėl botulizmo rizikos, neturėtų būti duodamas vaikams iki 1 metų amžiaus. Saldūs patiekalai yra siejami su didesne dantų ėduonies rizika. Druskos vartojimas taip pat turėtų būti ribojamas. Duodant vaikui sūrius patiekalus didėja rizika vėliau turėti padidėjusį kraujo spaudimą. Taip pat pripratimas prie sūraus ar labai saldaus maisto paveikia maisto produktų pasirinkimą vėliau. Maistą galima skaninti prieskoninėmis žolelėmis, prieskoniais – jų naudojimas ir kiekis turėtų būti parenkamas pagal vaiko pomėgius, jautrumą skoniui ir kvapui.

Skysčiai

Pradėjus primaitinimą kartu su maistu vaikui galima siūlyti atsigerti vandens iš puodelio ar gertuvės. Žalioji ar juodoji arbata mažiems vaikams netinka, nes jų sudėtyje yra kofeino, taninų ir polifenolių, kurie slopina geležies absorbciją. Galima duoti silpnos koncentracijos žolelių (ramunėlių, kmynų, pankolio ir pan.) arbatų.

Pramoniniu būdu paruoštas kūdikių maistas yra labai patogus, būna praturtintas būtinomis medžiagomis (geležimi, D ir B grupės vitaminais, cinku), be to, jų sudėtinės dalys yra kontroliuojamos pagal Europos sąjungos reglamentus, todėl produktai tikrinami dėl galimo užterštumo pesticidais. Tačiau atlikti sudėties tyrimai rodo, kad net ir pikantiško skonio tyrelėse, o ypač užkandžiuose, yra pridėtinio cukraus – jis yra įdedamas vaisių tyrės pavidalu, tačiau kaip ir vaisių sultys, turi neigiamą poveikį dantų emaliui, skonio suvokimui. Daržovių ir vaisių bei kai kurios pikantiškos tyrelės pasižymi mažu energiniu tankiu, todėl siekiant užtikrinti reikiamus poreikius, kūdikis turėtų suvalgyti didelius kiekius tyrelės. Pramoninių produktų gamyboje yra pakankamai griežti tekstūros reikalavimai, todėl gali neatitikti/neskatinti vaiko vystymosi. Keptų, gruzdintų bulvių, kūdikių sausainių, kūdikių košių, kurios ruošiamos užpilant virintu vandeniu, gamybos metu, kaitinant angliavandenius (krakmolą) susidaro akrilamidai – medžiagos, siejamos su nervų sistemos pažeidimu ir didesne vėžinių susirgimų rizika. Mažų vaikų detoksikacinės sistemos nėra tokios efektyvios, tad šios medžiagos gali kauptis vaikų organizmuose. Maitinant pramoniniu būdu paruoštu maistu išspaudžiamosiose pakuotėse, trikdomas vaiko kramtymo įgūdžių formavimasis; vaikas negali įvertinti, ką valgo, negali matyti ar užuosti maisto; slopinama vaiko smulkiosios motorikos raida – vaikas negali paimti pirštukais maisto ir juo „žaisti“; vaikai, kuriems ilgesnį laiką tokiu būdu pateikiamas maistas, vėliau gali tapti išrankiais valgytojais; taip pat sunku kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, jei valgoma tiesiai iš pakuotės, ir tai gali lemti maisto švaistymą.

Namuose iš natūralių produktų ruoštas maistas gali būti pateikiamas reikiamos konsistencijos, pritaikant pagal vaiko poreikius. Taip pat vaikui galima atskirai pateikti kiekvieną ingredientą, taip skatinant skonių suvokimą; atsižvelgiant į vaiko sensorinį jautrumą ruošti jam tinkamus patiekalus, naudojant daugiau arba mažiau prieskonių. Taip pat galima dažniau įtraukti ir pratinti prie kartaus skonio, kurio nebūna pramoniniu būdu pagamintuose produktuose.

Alergijos prevencija

Anksčiau buvo rekomenduojama primaitinimą dažniausiai alergiją sukeliančiais produktais atidėti, jeigu vaikas turi didelę riziką išsivystyti alergijai. Manoma, kad tai lemdavo ženklesnį jautrumą dėl žarnyno sienelių didesnio pralaidumo. Tačiau pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo, kad anksti, 4-6 mėn. amžiuje, įtrauktas alergiją galintis sukelti maisto produktas, kaip tik padidina toleranciją jam. Todėl pirmiausiai turi būti įvertinama kūdikio rizika susirgti alergija ir pagal tai koreguojami įvedami maisto produktai – kiaušiniai, žuvis, riešutai. Kūdikio rizika susirgti alergija yra vertinama atsižvelgiant į šeimos anamnezę ir esančius simptomus. Rizika didėja, jeigu šeimoje jau yra sergančių alergija, jeigu vaikui pasireiškia lengvo ar vidutinio laipsnio egzema, yra nustatyta alergija kitam maisto produktui, o didžiausia rizika yra susijusi su sunkaus laipsnio egzema (tokie kūdikiai turi būti stebimi gydytojo alergologo ir gydytojo dietologo, kad būtų užtikrintas tinkamas racionas).

Pagrindinės rekomendacijos, kaip įtraukti alergiją galinčius sukelti produktus vaikams, turintiems  riziką :

• Maistas turi būti pateikiamas saugia forma, atitinkančia vaiko amžių ir išsivystymą (pvz. riešutų sviestas ar miltai vietoj riešutų).
• Prieš įvedant alergiją galintį sukelti produktą, jau turi būti įtraukti ir toleruojami kiti produktai (daržovės, vaisiai, grūdai). Įtraukiamas vienas naujas produktas atskirai nuo kito.
• Pradedama namuose, duodant tiesiog paragauti alergiją galinčio sukelti produkto.
• Jeigu nėra reakcijos, toliau galima palaipsniui didinti porcijas.
• Kiekvienas naujas produktas įtraukiamas kas 3-5 dienas, jei nestebima reakcijų. Jei įvedus produktą, atsiranda bėrimo elementų odoje, pakinta tuštinimasis, reikia nutraukti to produkto vartojimą ir palaukti, kol simptomai praeis ir po kelių dienų vėl pabandyti. Kartojantis reakcijai, reikia produkto vartojimą nutraukti ilgesniam laikui. Esant kelių produktų alergijai, tikslinga konsultacija su vaiką prižiūrinčiu gydytoju.
• Svarbu užtikrinti maisto produktų ir tekstūros įvairovę, kadangi maisto įvairovė gali sumažinti alergijos pasireiškimo riziką per pirmuosius 10 gyvenimo metų.

Kaip pradėti?

Primaitinimas paprastai pradedamas duodant 1–2 arbatinius šaukštelius vientisos tyrės arba gerai sutrinto maisto tik vieną kartą per dieną. Maisto produktai pasirenkami pagal sezoniškumą, apimant įvairias maisto grupes, įskaitant daržoves, vaisius, kruopas, gyvūninės kilmės maistą (pvz., mėsą, žuvį, kiaušinius- pradedant nuo trynio). Naujus alergiją galinčius sukelti produktus rekomenduojama įvesti kas 3-5 dienas. Visais kitais atvejais siekiama užtikrinti kuo didesnę mitybos įvairovę nuo pat primaitinimo pradžios, kad vaikas gautų visas reikalingas maistines medžiagas, ypač geležį ir kitus svarbius mikroelementus. Yra normalu, jeigu pradėjus primaitinti, kūdikis išstumia tyrelę iš burnos – pradžioje dar nepajėgia nustumti kąsnio į užpakalinę burnos dalį ir nuryti, nes kūdikis anksčiau neragavo tirštesnio maisto už motinos pieną ar adaptuotą pieno mišinį, todėl gali užtrukti, kol pripras ir pradės koordinuoti liežuvio judesius. Pirmus kelis kartus pabandykite praskiesti; tada palaipsniui tirštinkite. Taip pat galite palaukti savaitę ar dvi ir bandyti dar kartą. Kai kūdikis išmoksta valgyti tirštos konsistencijos maistą ir vieno valgymo metu pradeda suvalgyti didesnį maisto kiekį (vidutinis kiekis maždaug pusė stiklinės), galima įtraukti antrą, o vėliau trečią primaitinimą. Kartu didinamas ir naujų produktų kiekis iš kiekvienos grupės.

Nuo 8 – 9 mėn. reikia keisti maisto produktų konsistenciją – maistas trinamas šakute, kad liktų minkštų gabaliukų, kurie skatintų kūdikį mokytis kramtyti. Vėliau galima jau duoti ir pirštukais paimamų minkšto maisto gabaliukų. Skiriami 3 valgymai, sudaryti iš 1-2 patiekalų, produktai naudojami iš 4 maisto grupių – pridedami pieno produktai.

9 – 12 mėn. skiriami 3 – 4 primaitinimai, po 2 patiekalus, parenkant kuo įvairesnius produktus, porcijos dydis vidutiniškai siekia apie pusę stiklinės. Jei vaikas nespringsta, gali kramtyti, maisto konsistencija keičiama į kietesnį, sumaltą ar mažais gabaliukais supjaustytą maistą. Jau galima duoti pačiam valgyti šaukšteliu, o vėliau ir šakute, vandenį gerti iš puodelio. Pirmųjų metų gale jau galima pereiti ir prie šeimos maisto, jei jis yra maistingas ir įvairus. Priklausomai nuo vaiko apetito, žindymo dažnumo, augimo tempo, galima įtraukti 1-2 užkandžius.

Atsakingas maitinimas

Primaitinimas, kaip ir žindymas, turi būti pagal kūdikio poreikius, atsižvelgiant į jo rodomus alkio ir sotumo signalus. Taip skatinant vaiką valgyti savarankiškai ir atsižvelgiant į fiziologinius bei vystymosi poreikius. Atsakingas maitinimas leidžia kūdikiui nuspręsti, kada ir kiek kieto maisto suvalgys ir kiek pieno išgers. Tėvai turėtų būti skatinami atpažinti savo kūdikio sotumo signalus ir nebereiktų versti savo kūdikio valgyti ar gerti daugiau, kai jis parodo, kad jam jau pakanka maisto. Priverstinis maitinimas neigiamai veikia teigiamo požiūrio į maistą formavimąsi, o tai vėliau gali lemti emocinio valgymo ar išrankaus valgytojo elgseną. Kiekvieno valgymo metu, ne tik kai yra maitinamas šaukštu, bet ir valgydamas pats pirštais ar šaukšteliu, kūdikis lavina savarankiško maitinimosi įgūdžius, o tai skatina savireguliaciją valgant ir palaiko kognityvinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Žinoma, tai reikalauja tėvų/globėjų kantrybės ir laiko pabūti, kol mažas vaikas valgo ar pats maitinasi, susitvarkyti po maitinimo/si.

Valgymo metu negalima palikti kūdikio ar mažo vaiko be priežiūros dėl springimo pavojaus.

Vaiko valgymo įpročiai keičiasi jiems augant, jie turi savo valgymo, miegojimo, būdravimo rutiną. Nors įvedus primaitinimą pagal kūdikio poreikius, iš pradžių gali būti sudėtinga planuoti, bet per kelias savaites galima pradėti formuoti tam tikrą režimą – papildomą maistą duoti kiekvieną dieną panašiu laiku. Kūdikiai ir maži vaikai išalksta kas 2-3 valandas, priklausomai nuo to, kiek ir kokio maisto jie prieš tai suvalgė, ir jų veiklos. Naują maistą geriausia įtraukti, kai vaikas pailsėjęs ir pasiruošęs naujiems potyriams. Taip pat svarbu nuo pat pradžių mokyti valgymo kultūros – nesudaryti sąlygų nuolatiniam užkandžiavimui, tai yra kai vaikas bet kada gali pasiimti maisto ar gėrimų; pratinti valgyti tam skirtoje vietoje – prie stalo, sėdint kūdikio kėdutėje; valgymo laikas turėtų trukti apie 15-20 min., nes tiek laiko maži vaikai sugeba sutelkti dėmesį; sumažinti blaškymąsi valgymo metu (filmukai, gyvūnai, kitų vaikų žaidimai ir pan.); geriausia, kai visi šeimos nariai valgo kartu. Svarbu džiaugtis vaiko pasiekimais valgant, tačiau gerbti ir atsisakymą valgyti. Reikėtų vengti maisto naudojimo kaip priemonės vaikui apdovanoti ar nubausti.

Maisto skonio suvokimas yra labai sudėtinga sistema, kuri pradeda formuotis dar įsčiose, kai motinos valgomo maisto skoniai ir poskoniai lemia vaisiaus vandenų skonį. Todėl svarbu, kad nėščioji valgytų kuo įvairesnį maistą, nebijotų natūralių ryškių skonių. Taip pat ir žindymo metu – kai kurios skonį ir kvapą lemiančios medžiagos patenka į motinos pieną ir suteikia jam tam tikrus poskonius. Vaikai, kurių motinos maitinasi įvairiu maistu, lengviau priima įvairesnio skonio papildomo primaitinimo maistą. Svarbu ir įvedamų produktų kvapo ir skonio įvairovė. Kūdikių skonio receptoriai dar nesubrendę, todėl pirmaisiais kieto maisto valgymo metais jie gali valgyti beveik viską. Sudėtingiausia yra įvesti kartaus skonio produktus, nes kartumas siejamas su „nuodu“, tačiau pradedant mažais kiekiais, galima išlavinti kartumo receptorius, kad jie priimtų šiuos produktus. Vienus produktus vaikai pamėgsta iš karto, kitus tam tikrais laiko intervalais reikia nuolat pasiūlyti ir svarbiau yra maisto siūlymo dažnumas, o ne suvalgomas kiekis. Tyrimai rodo, kad pripratimui reikia apie 20 bandymų, dar panašiai tiek kartų, kad naujas skonis taptų kasdienis. Todėl yra svarbi tėvų/ globėjų kantrybė. Maždaug pirmųjų metų pabaigoje kūdikiai turėtų valgyti šeimos maistą ir kuo jis bus įvairesnis, tuo daugiau maisto produktų jie pažins ir turės savo racione, prieš prasidedant maisto neofobijai (naujo produkto ragavimo baimė) antraisiais gyvenimo metais.

Kelios strategijos, kaip padėti išrankiam valgytojui paragauti sveikatai palankesnio maisto:

• Kai tik įmanoma, valgykite visa šeima kartu ir prie stalo palaikykite gerą nuotaiką. Vaikai dažnai stebi ir prisitaiko prie tėvų, vyresnių brolių ir seserų bei bendraamžių įpročių. Kai kiti šeimos nariai valgo tinkamai subalansuotą maistą, kuriame yra vaisių ir daržovių, vaikai labiau linkę daryti tą patį. Ir kai tėvai parodys norą išbandyti naujus maisto produktus, vaikai – taip pat.
• Laikykitės reguliaraus ir sistemingo valgymo ir užkandžių laiko. Įveskite taisyklę, kad vaikai sėdėtų prie stalo, kad valgytų be trukdžių ir prietaisų.
• Leiskite vaikui pasirinkti, ką ir kiek valgyti iš to, kas siūloma (geriausiai siūlyti 2-3 variantus). Į valgymą ir užkandžius įtraukite bent vieną vaikui patinkantį maistą. Jei atsisako valgyti pateiktą maistą, venkite siūlyti atskirų patiekalų ar užkandžių.
• Leiskite jiems atsisakyti maisto, bet vis tiek pasiūlykite jį vėliau. Vaikams gali prireikti 15–20 bandymų pamėgti naują maistą. Pakartotinis ragavimas gali padėti atmestam maistui tapti nauju mėgstamiausiu.
• Įtraukite vaikus į maisto pirkimo, auginimo ir gaminimo procesus. Kuo labiau jie yra įsitraukę, tuo didesnė tikimybė, kad galiausiai paragaus maisto.

Vaiko augimas rodo, ar jis pakankamai gauna maisto. Dėl šio priežasties turėtų būti periodiškai stebimas vaiko ūgis ir kūno masė, atliekami kraujo tyrimai (galimo maistinių medžiagų stygiaus įvertinimui) ir pagal tai koreguojamas maitinimas.