Mažiukų KRIZĖS
Pastaruoju metu tėvai ir specialistai daug kalba apie ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų protrūkius, pykčio priepuolius, „krizes“. Ieškoma būdų, kaip „kovoti“, „valdyti“, užtikrinti, kad vaikai būtų „geri“. Tačiau norint rasti veiksmingiausią kelią, pirmiausia verta pabandyti suprasti, kas vyksta vaiko viduje ir kodėl tos audros kyla.
Kaip mąsto (ir jaučiasi) mažas vaikas?
Mums, suaugusiems, kartais sunku suprasti mažo vaiko pasaulį. Jo mąstymas ir jausmai veikia šiek tiek kitaip nei mūsų:
- „Aš Pats!“ etapas: Maždaug nuo 1,5-2 metų vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą individą su savais norais. Šis „aš“ nori bandyti, veikti savarankiškai, tačiau jo gebėjimai ir supratimas dar riboti.
- Emocijų cunamis: Mažo vaiko emocijos yra labai stiprios ir dažnai jį tiesiog „užtvindo“. Jis dar tik mokosi jas atpažinti, suprasti ir valdyti. Gebėjimas nusiraminti, palaukti, susitarti formuojasi palaipsniui.
- Poreikių išraiška: Kol kalbos įgūdžiai nėra gerai išlavėję, vaikui sunku žodžiais pasakyti, ko jis nori, kaip jaučiasi ar kas jam nepatinka. Todėl jis renkasi jam geriausiai pažįstamą ir anksčiau veikusią strategiją – verksmą, rėkimą, o kartais ir fizinę išraišką (spyrimąsi, kritimą ant žemės).
- Neskaidomi pojūčiai: Įdomu tai, kad ikimokyklinukai dažnai dar sunkiai atskiria skirtingus nemalonius pojūčius. Baimė, liūdesys, alkis, troškulys, skausmas ar nuovargis jiems gali jaustis kaip bendras „man blogai“ jausmas.
Supratimas, kad vaikas elgiasi ne „blogai“ tyčia, o tiesiog dėl savo raidos ypatumų ir dar nesugebėjimo kitaip, yra pirmas žingsnis link konstruktyvesnio atsako.
Mūsų reakcija: kodėl kūdikio verksmas skiriasi nuo pykčio priepuolio?
Pripažinkime, į verkiančio kūdikio pagalbos šauksmą dažniausiai reaguojame su atjauta, rūpesčiu, bandome išsiaiškinti priežastį ir padėti. Tačiau kai panašiai (ar dar audringiau) reaguoja jau paaugęs, savarankiškai vaikštantis ir kalbantis dvimetis ar trimetis, mūsų reakcija dažnai būna kitokia – pyktis, susierzinimas, neviltis („Ko jis vėl verkia, juk viskas gerai?!“).
Šis požiūrio pasikeitimas iš dalies natūralus – mes tikimės iš augančio vaiko vis daugiau savarankiškumo. Tačiau kartais pamirštame, kad emocinis savarankiškumas ir gebėjimas valdyti jausmus vystosi lėčiau nei fiziniai gebėjimai. Be to, galbūt ir visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad „dideli vaikai neverkia“, o pyktis yra „bloga“ emocija, kurią reikia slopinti.
Tėvų emocinis raštingumas – raktas į pagalbą vaikui
Mes, tėvai, esame tikri meistrai daugelyje sričių – turime savas taktikas, kaip pamaitinti, užmigdyti, pratinti prie puoduko ar išvalyti dantukus. Tačiau emocijų srityje kartais pritrūksta žinių ir įgūdžių – galbūt todėl, kad mūsų pačių vaikystėje apie jausmus nebuvo daug kalbama, o gal dėl kasdienio streso ir nuovargio nebelieka jėgų įsigilinti.
Gera žinia ta, kad emocinio raštingumo galima mokytis. Mokydamiesi geriau suprasti ir valdyti savo pačių emocijas, galėsime efektyviau padėti ir savo vaikams. Ramūs, empatiški tėvai yra geriausias pavyzdys ir didžiausia pagalba vaikui, besimokančiam tvarkytis su savo jausmų audromis.
Kas vyksta vaiko galvoje per „krizę“?
Įsivaizduokite mažą žmogų, kuris staiga suvokė turįs savo „Aš“, bet dar neturi įrankių tam „Aš“ valdyti. Jis nori to saldainio dabar, nori statyti bokštą būtent čia, nenori rengtis tų kelnių. Kai jo norai susiduria su kliūtimi („negalima“, „neturiu“, „reikia palaukti“), kyla didžiulis nusivylimas ir pyktis. Kadangi jis dar nemoka pasakyti „Aš labai nusivyliau ir pykstu, nes…“, jis reaguoja jam įprasčiausiu būdu – rėkia, verkia, krinta ant žemės. Jis mato, kaip reaguoja mama ar tėtis (gal susierzina, gal nusileidžia, gal ignoruoja) ir iš to mokosi (arba ne) efektyvesnių būdų.
Kaip padėti vaikui mokytis? Tėvų vaidmuo
Mūsų tikslas – ne „kovoti“ su vaiko emocijų protrūkiais, o padėti jam pereiti nuo infantilių reakcijų prie brandesnio jausmų ir poreikių reiškimo. Tam reikia kantrybės ir nuoseklumo.
- Atpažinkite tikrąjį poreikį: Kai vaikas tampa irzlus ar piktas „be priežasties“, pagalvokite – gal jis alkanas? Ištroškęs? Pavargęs? O gal jam tiesiog trūksta jūsų dėmesio? Pabandykite ramiai pasiūlyti atsigerti, užkąsti, pailsėti ar tiesiog pabūti kartu. Kai atrasite tikrąją priežastį ir ją įvardinsite („Matau, buvai labai ištroškęs!“), vaikas pamažu išmoks atpažinti ir įvardinti savo pojūčius.
- Mokykite tinkamų išraiškos būdų: Fizinė agresija (kandžiojimasis, mušimasis) kartais būna nemokšiškas bandymas parodyti prielankumą, susidomėjimą ar tiesiog išlieti susikaupusią energiją. Frazė „nemušk vaikų“ dažnai neveiksminga, nes nesiūlo alternatyvos. Mokykite, ką daryti vietoj to: „Jei nori pažaisti su berniuku, gali jam nusišypsoti ir paklausti, ar galima“, „Jei pyksti, kad paėmė tavo mašiną, sakyk: „Stop! Aš pykstu! Atiduok.““, „Kai jauti, kad nori muštis, gali stipriai sugniaužti kumštukus arba patrepsėti koja“.
- Venkite „manipuliacijos“ etiketės: Rėkimas parduotuvėje dėl saldainio dažniausiai nėra sąmoninga manipuliacija. Tai stiprus noras + nemokėjimas kitaip jo išreikšti + galbūt ankstesnė patirtis, kad rėkimas kartais suveikia.
- Mokykite laipsniškai ir nuosekliai: Kaip minėtame saldainio pavyzdyje – negalima iškart tikėtis, kad vaikas nustos norėti ir prašyti. Bet galima mokyti kaip prašyti. Pirmas žingsnis – pagirti ir duoti saldainį (jei nusprendėte pirkti) tik tada, kai paprašo ramiai, be rėkimo. Vėliau galima tartis dėl dažnumo („Saldainį perkam kas antrą kartą užėję į parduotuvę“) ir šio susitarimo griežtai laikytis, nepaisant galimų protestų. Vaikas turi suprasti, kad rėkimas nebėra veiksmingas būdas gauti tai, ko nori.
Tai ilgas procesas, reikalaujantis šimtų ir tūkstančių pakartojimų, didžiulės kantrybės ir nuoseklumo iš tėvų pusės. Negalima vieną dieną nusileisti „dėl šventos ramybės“, o kitą – reikalauti laikytis taisyklių.
Pabaigai
Vaikų emocijų protrūkiai yra normali raidos dalis, rodanti augančią asmenybę ir savarankiškumo paieškas. Mūsų, tėvų, užduotis – ne užgniaužti šias emocijas, o su meile, kantrybe ir nuoseklumu padėti vaikui išmokti jas suprasti, įvardinti ir išreikšti tinkamais būdais. Suprasdami, kas vyksta vaiko viduje, ir patys išlikdami ramūs, galime padėti jam pereiti šį sudėtingą, bet būtiną etapą.
