Mažiukų KRIZĖS
Todėl nusprendžiau šį klausimą paanalizuoti.
Kaip mąsto vaikas
Pastebėjau, kad mums tėvams be galo svarbu yra suvokti, kaip vaikas mąsto ir kad jis viską mato kiek kitaip. Tada ir lengviau sugalvoti, kaip veikti konkrečioje situacijoje, kokias strategijas taikyti, norint išvengti pykčio protrūkių ateityje, kaip mano vaikui, kurį aš pažįstu geriausiai, padėti, kaip jį išmokyti tvarkytis, sugyventi su iškylančiomis emocijomis.
Kai dažnai verkia kūdikis, mes paprastai jaučiame baimę, neviltį ir ieškome atsakymų į klausimą – kas jam yra, kodėl jis verkia, kaip aš galiu jam padėti. Kai daug verkia (arba tiksliau sakome – psichuoja) pakankamai savarankiškas vaikas (savarankiškai vaikštantis, valgantis, gal net apsirengiantis ar besinaudojantis puoduku), tai neretai jaučiame pyktį ir neviltį, ir keliame klausimą – ko jis verkia, jeigu jam viskas gerai, aš jau viską padariau. Antruoju atveju tai natūralus, intuityvus elgesys, nes vaikas augdamas turi įgyti daugiau savarankiškumo, taip pat ir savarankiškumo tvarkydamasis su savo jausmais ir kylančiomis mintimis. Manau, kad tai nėra mūsų, kaip tėvų, kažkoks neišprusimas vaikų auklėjime ar išvis nevykėliškumas, sakyčiau, kad požiūrio ir visuomenės problema, į kurią dabar aktyviai kreipiamas dėmesys, todėl ima atrodyti, kad kažkada tiek psichuojančių vaikų nebuvo.
Tėvų emocinis intelektas
Tėvai daugelyje sričių turi puikiai išlavintą meistriškumą, savo taktiką, einančią iš karto į kartą, tinkančią jo vaikui – mokymas valgyti, pratinimas prie puoduko, užmigimo ritualai, dienos-nakties ritmas, dantukų valymas, rengimasis ir panašiai. Esu sutikusi nemažai tėvų, kurie turi atsinešę iš savo šeimos ir puikią psichoedukacijos programą, augančiai asmenybei ir meistriškai susitvarko, bet dažniausiai emocinio intelekto klausimais mums patiems trūksta žinių, kai turime kovoti su kasdien užgriuvančiu stresu ir dėl to trūksta žinių ir emociškai edukuojant vaiką. Taigi, vilties yra!
Kas vyksta vaiko galvoje
Pirmoji krizė kai kuriuo aplanko jau apie 1,5m. Savarankiškumo įgyta visa galybė per rekordiškai trumpą laiko tarpą, bet galvoje dar nesusiformavo mintis, kad aš perėjau į kitą etapą, kad turiu be mamos (ar kito asmens, su kuriuo susiformavęs prieraišumas) kažkaip kovoti su nemaloniais kylančiais jausmais. Dar mama būna piktai į mane reaguoja, nes kažkaip kitaip turėčiau išreikšti savo diskomfortą ir nepasitenkinimą. Kaip kitaip, juk senas geras verkimo ir zyzimo metodas veikė visus metus ir atnešdavo gerus rezultatus? Ką daryti? Reikia stebėti, kaip elgiasi mama ir kartoti viską, nes ji viską moka ir aš iš jos išmoksiu, kaip teisingai elgtis tokioje situacijoje.
Kaip elgtis mamai?
Mama turi ne tik vaiką auginti, bet ir save psichoedukuoti. Be to, tokiame amžiuje didėja vaiko fiziniai poreikiai – jis daugiau juda, dažniau nori atsigerti, pavalgyti, net jeigu įnirtingai rodys, kad nei gerti, nei valgyti nenori. Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingas toks įdomus dalykas, kad jie jaučia kažkokį diskomfortą bendrai, grubiai tariant – ar nori valgyti, ar gerti, ar ką nors skauda, ar liūdna, ar baisu – jaučia maždaug tą patį. Ir kuo vyresnis vaikas, tuo geriau išmoksta išdiferencijuoti, kuo tas diskomforto jausmas skiriasi ir ką jis reiškia. Kaip tai vyksta? Ėmiau psichuoti – mama pasiūlė (o mama jaučia geriau už jį patį tuo metu) atsigerti, pabandžiau – diskomfortas dingo, vadinasi, šitas jausmas vadinasi „noriu gerti“, tada mama paaiškino, kad jeigu noriu šito nemalonaus jausmo nejausti, turiu paprašyti gerti ir tokiu būdu greičiausiai pavyks jo atsikratyti. Information saved. Ir taip su visais kitais pojūčiais. Kartais informacija išsisaugo nepastebimai, vos ne iš pirmo karto, po kartais tenka paplušėti. Paplušėjimas paprastai apima visokias muštynes, kandžiojimusis, kas daliai vaikų kyla intuityviai, kaip meilės ir dėmesio išraiška tam tikram kitam asmeniui, vaikui ar suaugusiajam. Vadinasi, reikia kažkokios alternatyvos, jeigu aš noriu kažkam parodyti dėmesį, frazė „nemušk vaikų“ nesuveiks, nes nepašalins viduje kylančios emocijos, o kentėti tą emociją ir ją savyje uždaryti vaikui pernelyg sudėtingas pasiūlymas. Gal pabandyk berniuką paglostyti? Gal pabandyk jam pasakyti – noriu pažaisti ar aš pykstu, kai imi mano daiktus. Kaip pvz.: neseniai sūnus iš darželio parsinešė tokią istoriją:
„- kaip sekėsi šiandien darželyje?
– mes mušėmės su berniuku?
– o kas nutiko? kaip tai atrodė?
– na jis sakė, kad čia lėktuvas ir jis skraido, o aš sakiau, kad čia mašina ir ji važiuoja?
– (mama nesusipratusi) o tai kas ką mušė?
– (sūnus nustebintas klausimo) nu tai jis man sakė sakė sakė sakė, kad čia lėktuvas, o čia gi ne lėktuvas ir mes taip mušėmės.“
Įvyko „muštynės“ žodžiais.
Įsitikinau tokiu vienu dalyku, kad tokie maži vaikai nemoka manipuliuoti. Rėkimas parduotuvėje, kad noriu saldainio, tai nėra manipuliavimas, kad kai rėksiu, mama nupirks saldainį, kad nerėkčiau. Mes taip matome šią situaciją ir taip ją aiškiname vaikui. Iš tikrųjų ji kiek kitokia: „noriu saldainio, nes jis skanus, manyje ima kilti diskomforto jausmas, noras gauti malonius pojūčius savo organizmui, man to neduoda, bet aš žinau, kaip man tuo pojūčius sumažinti ir dar gauti tai, kad juos visiškai pašalintų – rėkti“. Šiuo atveju tiktų laipsniška kova – pradžiai nupirkti saldainį tik po gražaus, ramaus „prašau, nupirk“, be rėkimo, nes tai nuo šiol greičiausias būdas diskomfortui pašalinti, o vėliau jau galima tartis, kad pirksim saldainį ne kiekvieną kartą užėję į parduotuvę, o kas antrą, kas trečią, užėjimus žymėsime popieriuje, kada saldainių pirkimo kartas, kada ne.
Patarimas
Žodžiu, reikia laipsniškai pereiti nuo išmokto kūdikystėje – rėkiu, kai man blogai ir gaunu tai, kas pašalina mano diskomfortą iki adekvataus „prašau, padėk man, duok man, nedaryk šito“. Ir kartoti šimtus, tūkstančius kartų, be išlygų „aj šian nupirksiu, kad tik greičiau nustotų rėkti, nes gėda“.
