Kūdikių klubo sąnario displazija

Klubo sąnario displazija yra viena dažniausių įgimtų kūdikių raumenų ir skeleto sistemos patologijų. Laiku ją diagnozavus ir pradėjus gydymą, daugeliu atvejų galima pasiekti puikių rezultatų ir išvengti ilgalaikių pasekmių. Todėl tėvams svarbu žinoti pagrindinius šio sutrikimo aspektus.

Kas yra klubo sąnario displazija?

Klubo sąnario displazija – tai įgimtas klubo sąnario vystymosi sutrikimas, kai sąnarys (šlaunikaulio galvutė ir/arba gūžduobė) yra nepakankamai išsivystęs, nestabilus ar net išniręs. Tai reiškia, kad šlaunikaulio galvutė nėra tinkamai centruota dubenkaulio gūžduobėje, o tai gali trukdyti normaliam sąnario vystymuisi ir funkcijai ateityje. Šis sutrikimas gali varijuoti nuo lengvo sąnario laisvumo iki visiško išnirimo.

Statistiškai, lengvesni ar sunkesni displazijos požymiai nustatomi maždaug 1 iš 100 kūdikių, o visiškas išnirimas pasitaiko rečiau.

Rizikos veiksniai

Nors tiksli displazijos priežastis nėra visiškai aiški, yra žinomi veiksniai, didinantys šio sutrikimo riziką:

• Lytis: Mergaitėms displazija diagnozuojama 4–8 kartus dažniau nei berniukams (manoma, dėl didesnio jautrumo motinos hormonams, kurie didina raiščių elastingumą).
• Sėdmeninė pirmeiga: Kūdikiai, gimę sėdmenine pirmeiga, turi maždaug 3–4 kartus didesnę riziką.
• Šeiminė anamnezė: Jei tėvai, broliai ar seserys sirgo klubo sąnario displazija, rizika naujagimiui padidėja.
• Pirmagimiai: Pirmieji vaikai šeimoje turi šiek tiek didesnę riziką.
• Kiti veiksniai: Daugiavaisis nėštumas, didelis naujagimio svoris, mažas vaisiaus vandenų kiekis (oligohidramnionas) taip pat gali būti susiję su didesne rizika.

Kaip displazija nustatoma?

Lietuvoje visi naujagimiai yra tikrinami dėl galimos klubo sąnario patologijos dar gimdymo namuose. Vėliau kūdikio raidą stebi šeimos gydytojas planinių apžiūrų metu.

• Klinikinė apžiūra: Gydytojas atlieka specialius testus (pvz., Ortolani, Barlow), kuriais tikrina sąnario stabilumą (galimą spragsėjimą ar „klikėjimą“ judesio metu). Taip pat vertinami kiti požymiai:
  • Kojų atvedimo (abdukcijos) ribotumas: Sveiko kūdikio kojytes, sulenktas per klubus ir kelius, galima plačiai išskėsti į šonus (maždaug iki 65-90 laipsnių kampu, priklausomai nuo amžiaus). Esant displazijai, šis judesys vienoje ar abiejose pusėse gali būti ribotas.
  • Raukšlių asimetrija: Šlaunų ar sėdmenų raukšlės gali būti nesimetriškos (vienoje pusėje jų daugiau, jos gilesnės ar kitoje vietoje). Tiesa, nedidelė asimetrija gali pasitaikyti ir sveikiems kūdikiams.
  • Kojų ilgio skirtumas: Esant vienpusiam išnirimui, ta koja gali atrodyti trumpesnė (tai ypač pastebima sulenkus kojas per kelius).
• Ultragarsinis tyrimas (echoskopija): Tai pagrindinis ir labai informatyvus tyrimo metodas kūdikiams iki 4-6 mėnesių amžiaus. Jo metu gerai matomos kremzlinės sąnario struktūros, galima tiksliai įvertinti gūžduobės išsivystymą ir šlaunikaulio galvutės padėtį. Šis tyrimas yra nekenksmingas ir neskausmingas. Rekomenduojama jį atlikti visiems kūdikiams, ypač turintiems rizikos veiksnių, per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius (optimaliai – 4-6 savaitę).
• Rentgenologinis tyrimas: Atliekamas vyresniems nei 4-6 mėnesių kūdikiams, kai šlaunikaulio galvutė pradeda kaulėti ir tampa geriau matoma rentgeno nuotraukose. Jaunesniems kūdikiams šis tyrimas mažiau informatyvus dėl vyraujančių kremzlinių struktūrų.

Įtarus displaziją, šeimos gydytojas išduoda siuntimą pas gydytoją vaikų ortopedą-traumatologą, kuris atlieka išsamią apžiūrą, reikiamus tyrimus ir paskiria gydymą. Labai svarbu kreiptis kuo anksčiau, idealiu atveju – iki 2-3 mėnesių amžiaus.

Gydymas: Kuo anksčiau, tuo geriau

Anksti diagnozavus displaziją, gydymas dažniausiai būna sėkmingas ir neinvazinis. Pagrindinis tikslas – išlaikyti šlaunikaulio galvutę taisyklingoje padėtyje gūžduobėje („varliuko poza“ – kojos sulenktos per klubus ir kelius bei išskėstos į šonus), kad sąnarys galėtų normaliai vystytis.

• Specialūs įtvarai: Dažniausiai naudojami:
  • Freiko pagalvėlė: Tai speciali pagalvėlė, dedama tarp kūdikio kojų ir fiksuojanti jas reikiamoje padėtyje. Dažniau skiriama jaunesniems kūdikiams (pvz., iki 3 mėn.).
  • Pavliko dirželiai (Pavlik harness): Tai petnešų sistema, kuri taip pat laiko kojytes sulenktas ir praskėstas, tačiau leidžia šiek tiek daugiau judėjimo laisvės kelių ir pėdų srityje. Tinka kūdikiams maždaug iki 6 mėnesių amžiaus. Gydymo įtvarais trukmė priklauso nuo displazijos sunkumo ir paprastai trunka kelis mėnesius. Gydytojas reguliariai tikrina sąnario būklę ultragarsu ar rentgenu.
• Gipsavimas: Retais atvejais, kai sąnarys labai nestabilus ar įtvarai neefektyvūs, gali prireikti gydymo specialiu gipso įtvaru.
• Chirurginis gydymas: Taikomas tik sudėtingais atvejais, kai nepadeda konservatyvus gydymas, arba jei displazija diagnozuojama vėlai (pvz., vaikui pradėjus vaikščioti).

Negydytos displazijos pasekmės

Jei klubo sąnario displazija lieka nediagnozuota ir negydoma, ilgainiui gali išsivystyti rimtų problemų:

• Pradėjęs vaikščioti vaikas šlubuoja, krypuoja į šonus („ančiuko eisena“).
• Atsiranda skausmas, ribojami judesiai.
• Vystosi ankstyvas klubo sąnario osteoartritas (sąnario degeneracija).
• Sudėtingais atvejais gali prireikti kelių sudėtingų klubo sąnario operacijų vaikystėje ar paauglystėje.
• Kartais pirmieji simptomai (skausmas kirkšnyje, klubo srityje) gali pasireikšti tik suaugus, apie 30-uosius gyvenimo metus.

Sveiko klubo sąnario vystymosi skatinimas

Nors įgimtos displazijos išvengti negalima, tėvai gali prisidėti prie sveiko kūdikio klubo sąnarių vystymosi laikydamiesi tam tikrų principų:

• Nevaržykite judesių: Renkite kūdikį laisvais drabužėliais, ypač apatinėje dalyje (pvz., platesnėmis kelnėmis, šliaužtinukais), kurie leistų laisvai judinti kojytes ir laikyti jas natūralioje „varliuko“ pozoje.
• Venkite tiesinimo ir standaus vystymo: Negalima standžiai vystyti kūdikio ištiesus kojas ir suglaudus jas kartu. Jei vystote, darykite tai laisvai, palikdami pakankamai vietos kojoms laisvai judėti klubų ir kelių sąnariuose.
• Taisyklingas nešiojimas: Nešiodami kūdikį (ypač nešioklėje ar vaikjuostėje), stenkitės, kad jo kojytės būtų plačiai išskėstos aplink jūsų liemenį, o keliai būtų aukščiau už klubus („M“ raidės forma). Venkite nešioklių, kur kojos tiesiai kabo žemyn.
• Neskubinkite raidos: Neverskite kūdikio per anksti sėdėti ar stovėti, jei jis tam dar nėra fiziškai pasirengęs. Leiskite jam vystytis savo tempu.
• Mankšta: Švelnūs pratimai gali būti naudingi. Pavyzdžiui, paguldžius kūdikį ant nugaros, galima švelniai sulenkti kojytes per kelius ir klubus, tada lengvai praskėsti jas į šonus („varliuko“ poza) ir vėl suglausti. Prieš darant bet kokius pratimus, pasitarkite su gydytoju ar kineziterapeutu.

Atminkite, kad svarbiausia yra reguliarios gydytojo apžiūros ir ankstyva diagnostika. Jei turite kokių nors abejonių dėl kūdikio klubų sąnarių būklės, nedvejodami kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar vaikų ortopedą-traumatologą.

Diagnozavus displaziją, kūdikiui dedama ortopedinė Freiko pagalvėlė (liaudyje vadinama „balneliu“). e-itvarai.lt nuotr.