Kaip girti vaiko darbelius?
Piešinys, aplikacija, darbelis iš plastilino. Vaikas būtinai parodo suaugusiems savo darbą. Ir tėvai, savo ruožtu, paprastai aktyviai atsišaukia, grožisi vaiko darbais. Tipiškas atsakymas daugmaž toks: „Kaip gražu! Koks (kokia) tu šaunuolis (šaunuolė)! Tiesiog nuostabu!” Kas slypi už šių žodžių? Pirmiausiai tėvai nori paskatinti vaiko iniciatyvą. Pagyrimas skatina vaiką toliau stengtis kažką daryti.
Tai – viena pagyrimo pusė. Dabar pažvelkime į kitą. Vaikas patyrė malonumą ir stengiasi vėl ir vėl susilaukti pagyrų. Tačiau tai nėra taip paprasta. Iš pradžių reikia nupiešti, tik paskui piešinys vertinamas. O piešti tenka ilgai. Vaikas paskubomis nupaišo kokią nors keverzonę ir neša rodyti suaugusiam. Ir vėl paskatinamas pagyra. Tik pirmuoju atveju vaikas stengėsi, o antruoju – ne. O pagyrimo susilaukė vienodo. Pasitaiko ir taip, kad vaikas piešia vieną piešinį po kito, kas kelias minutes, ir lekia pas suaugusį, kuris kiekvieną kartą dirbtinai sušunka „Kaip gerai! Kaip gražu!” Negana to, suaugęs žmogus neretai tik atsainiai žvilgteli ir kartoja nieko nereiškiančius žodžius. Ir tada vaikui jau nesvarbu, ką jis padarė. Jis paprasčiausiai daro ką nors, kad išgirstų malonius žodžius.
Tokiame pagyrime labai mažai vertės. Juk realybėje vaiko veikla nelabai įdomi tėvams ir vaikas nesusilaukia pilnaverčio atgalinio ryšio.
Kaip gi pagirti vaiką? Visų geriausia, aptariant vaiko darbą, naudotis fenomenologiniu metodu. Kitaip sakant, apibūdinti, ką vaikas padarė, surasti kokius nors būtent šio konkretaus darbo ypatumus. Svarbu nevertinti nei vaiko, nei jo darbo rezultato. Pavyzdžiui, matote piešinį su namuku ir mergaite. Galite pasakyti maždaug taip: „Tu nupiešei namuką ir mergaitę. Namukas geltonas. Jis labai kruopščiai nuspalvintas. O pas mergaitę raudona suknelė, kaip pas tave. Štai šitas medis palei namuką gavosi kaip gyvas. Toks jausmas, kad vėjas šlamina lapus. Ir daug gėlių piešinyje, jos ryškios, įvairiaspalvės. Labai teigiamas piešinys, man jis pakelia nuotaiką, kai į jį žiūriu”. Ką visu tuo pasako suaugęs? Jis ne tik apibūdina piešinį, jis pasako kur kas daugiau. Jis sako: „Aš matau tave, matau tavo piešinį, aš tau dėmesingas ir tu man įdomus. Man įdomus tavo vidinis pasaulis ir tavo darbo turinys”.
Jeigu sakome, kad piešinys gražus, reiškia, leidžiame suprasti, kad kitas piešinys gali būti „negražus”. Ir tada vaikas iš visų jėgų stengiasi piešti būtent gražius piešinius. O juk kūryba beribė ir kartais svarbiau nupiešti kažką baisaus, o ne gražaus. Tarkime, vaikas gali pavaizduoti savo baimes, nuoskaudas, pyktį, susierzinimą. Ir šiuo atveju suaugusio žodžiai apie piešinio grožį nuskambės kaip vaiko nesupratimas ir netgi jo vidinio pasaulio nepaisymas. Sunkoka pavadinti gražiu piešinį, kai vaikas atneša jums lapą, beveik visiškai užteptą dažais, tiesa? Šiuo atveju suaugusiam geriau vėl griebtis fenomenologijos ir pasakyti, pavyzdžiui: „Šiame piešinyje daug juodos (žalios, raudonos) spalvos. Panašu, kad tau norėjosi viską užspalvinti”. Tokie žodžiai suteikia vaikui galimybę pajausti, kad suaugęs žmogus jį priima.
Pasistenkime ne vien girti vaiko darbelius, bet ir juos matyti!
