Kaip girti vaiko darbelius?

Piešinys, aplikacija, darbelis iš plastilino… Vaikai nuolat kuria ir nekantrauja pasidalinti savo kūriniais su suaugusiaisiais, tikėdamiesi jų reakcijos. O tėvai, savo ruožtu, paprastai negaili pagyrų: „Kaip gražu!“, „Koks tu šaunuolis!“, „Tiesiog nuostabu!“. Šiais žodžiais norime paskatinti vaiko iniciatyvą, kūrybiškumą, pastangas. Tačiau ar toks automatiškas, bendro pobūdžio gyrimas visada yra geriausias būdas palaikyti mažąjį kūrėją?

Kodėl „Šaunuolis!“ ir „Labai gražu!“ ne visada veikia?

Nors ketinimai geri, nuolatinis, abstraktus gyrimas gali turėti ir neigiamų pasekmių:

• Dėmesys rezultatui, o ne procesui: Vaikas pradeda kurti ne todėl, kad jam įdomu ar smagu, o tam, kad sulauktų pagyrimo. Malonumą teikia ne pats kūrybos procesas, o galutinis įvertinimas.
• Paviršutiniškos pastangos: Siekdamas kuo greičiau gauti pagyrimą, vaikas gali pradėti „kepti“ darbelius paskubomis, neįdėdamas daug pastangų – juk pagyrimas vis tiek garantuotas.
• Prarasta prasmė: Nuolat kartojami tie patys žodžiai („gražu“, „šaunuolis“) praranda savo svorį ir tampa tik foniniu triukšmu, ypač jei suaugęs tik žvilgteli į darbelį ir neįsigilina.
• Vaikas nesijaučia matomas: Bendros frazės neparodo, kad jūs tikrai matėte ir supratote, ką vaikas norėjo pavaizduoti ar išreikšti. Vaikas nesijaučia iš tiesų pastebėtas ir įvertintas.
• Spaudimas kurti „gražiai“: Jei giriame tik „gražius“ darbus, vaikas gali pradėti bijoti eksperimentuoti, klysti ar vaizduoti „negražius“ dalykus – pavyzdžiui, savo baimes, pyktį, liūdesį. Kūryba tampa ne saviraiškos priemone, o bandymu įtikti.

„Matau, ką nupiešei“: Apibūdinamojo grįžtamojo ryšio galia

Kaip tuomet reaguoti į vaiko kūrybą prasmingiau? Psichologai rekomenduoja vietoj vertinimo taikyti apibūdinamąjį grįžtamąjį ryšį, kuris paremtas stebėjimu ir pokalbiu:

1. Pradėkite nuo atviro klausimo: „Papasakok man apie savo piešinį/darbelį.“ Tai parodo jūsų susidomėjimą ir leidžia vaikui pačiam pristatyti savo kūrinį.
2. Pastebėkite ir apibūdinkite konkrečias detales: Vietoj bendro „gražu“, sakykite tai, ką matote: „Matau, čia nupiešei didelį geltoną namuką su raudonu stogu“, „Panaudojai daug ryškių spalvų – mėlyną, žalią, oranžinę“, „Šitos linijos atrodo labai energingos, o šitos – švelnios“, „Pastebėjau, kaip kruopščiai nuspalvinai šią gėlytę“.
3. Klauskite apie procesą: „Kaip tau sekėsi tai daryti?“, „Kuri dalis tau patiko labiausiai?“, „Kas buvo sunkiausia?“. Tai parodo, kad vertinate ne tik rezultatą, bet ir vaiko pastangas bei patirtį.
4. Pasidalykite savo jausmu (ne vertinimu): Galite pasakyti, kaip darbelis jus veikia: „Žiūrint į šį piešinį man darosi linksmiau“, „Šis medis atrodo labai stiprus ir tvirtas“, „Šios spalvos mane ramina“.
5. Venkite vertinamųjų žodžių: Stenkitės nevartoti žodžių „gražu“, „negražu“, „gerai“, „blogai“, „teisingai“, „neteisingai“. Leiskite vaikui pačiam nuspręsti, ar jam patinka jo darbas.

Kodėl tai veiksminga? Kai apibūdinate, o ne vertinate, vaikas jaučiasi matomas, girdimas ir suprastas. Jūs parodote nuoširdų susidomėjimą jo kūryba ir vidiniu pasauliu. Tai skatina vaiką toliau kurti, eksperimentuoti, nebijoti klysti ir reikšti įvairias emocijas, o ne tik siekti pagyrų.

Kai piešinys „negražus“: kaip reaguoti į sunkius jausmus?

Vaikai per kūrybą dažnai išreiškia ne tik džiaugsmą, bet ir sunkesnius jausmus – baimę, pyktį, liūdesį. Ką daryti, jei vaikas atneša piešinį, kuriame dominuoja tamsios spalvos, vaizduojami „baisūs“ dalykai arba visas lapas tiesiog užteptas viena spalva?

• Nepulkite raminti ar neigti: Nesakykite „Nieko čia baisaus“, „Nupiešk ką nors linksmesnio“.
• Pripažinkite jausmą: Vėlgi naudokite apibūdinimą: „Matau, čia labai daug juodos spalvos“, „Šis žmogeliukas atrodo piktas/liūdnas“.
• Pasiūlykite pasikalbėti (jei vaikas nori): „Gal nori papasakoti, ką nupiešei?“, „Atrodo, šiandien jautiesi nelabai linksmai?“

Leisdami vaikui išreikšti ir „negražius“ jausmus per kūrybą ir juos priimdami be vertinimo, parodote, kad visi jausmai yra normalūs ir kad esate šalia, pasiruošę jį išklausyti.

Meno kalnai: ką daryti su vaikų darbeliais?

Kiekvienas tėtis ir mama žino – vaikų kūrybos srautas gali būti beribis! Piešiniai, aplikacijos, darbeliai iš plastilino kaupiasi kalnais. Ką su jais daryti? Juk kiekvienas atrodo brangus, o vietos viskam saugoti tiesiog nėra.

• Vertinkite procesą: Prisiminkite, kad vaikui dažnai svarbiau pats kūrybos procesas, o ne galutinis rezultatas. Ne visi darbeliai jam pačiam yra vienodai brangūs.
• Neišmeskite slapta: Tai gali labai įskaudinti vaiką ir pažeisti jo pasitikėjimą jumis, jei jis tai sužinos. Tai taip pat rodo nepagarbą jo pastangoms.
• Atrinkite kartu: Periodiškai (pvz., kartą per kelis mėnesius) kartu su vaiku peržiūrėkite susikaupusius darbelius. Leiskite jam pačiam išrinkti kelis „pačius pačiausius“, kuriuos norėtų pasilikti. Pakalbėkite, kodėl būtent šie darbeliai jam ypatingi.
• Saugokite protingai: Išrinktus „šedevrus“ galite saugoti specialioje dėžėje, aplanke ar segtuve, pažymėtame vaiko vardu ir metais.
• Fotografuokite: Tai puikus būdas išsaugoti atsiminimą apie daugelį darbelių neužimant daug vietos. Nufotografuokite piešinius ar trimačius darbelius (galima nufotografuoti ir vaiką kartu su jo kūriniu). Sukurkite skaitmeninį archyvą ar net atspausdinkite nuotraukų knygą.
• Eksponuokite: Keletą naujausių ar mėgstamiausių darbelių pakabinkite matomoje vietoje – ant šaldytuvo, specialios lentos, sienos. Reguliariai keiskite ekspoziciją. Tai parodo vaikui, kad vertinate jo kūrybą.
• Panaudokite kūrybiškai: Iš piešinių galima daryti atvirukus seneliams, karpyti detales koliažams, vynioti mažas dovanėles.
• Atsisveikinkite pagarbiai: Su tais darbeliais, kurių nusprendėte nebesaugoti (ir vaikas tam neprieštarauja), galima atsisveikinti pagarbiai – padėkoti piešiniui už suteiktą džiaugsmą ir kartu išmesti į perdirbimo ar šiukšlių dėžę.

Reaguodami į vaiko kūrybą, stenkimės ne tik automatiškai girti, bet iš tiesų matyti – pastebėti detales, įsiklausyti į vaiko mintis, priimti jo jausmus. Nuoširdus susidomėjimas ir apibūdinamasis grįžtamasis ryšys stiprina ryšį su vaiku ir skatina jo norą kurti bei tyrinėti pasaulį be baimės būti įvertintam. O pagarbus požiūris į jo darbelius, net ir tvarkant jų gausą, moko vaiką vertinti kūrybą ir savo pastangas.