Intervencijų poveikis laktacijai ir žindymui

Prieš skaitant šį informatyvų straipsnį, kviečiame atlikti trumpą testą ir įsivertinti savo žinias.

Pasitikrinkite savo žinias

Su mamomis ir kūdikiais dirbantys sveikatos priežiūros specialistai sutinka, kad prasidėjęs nėštumu, paskui sekęs gimdymas yra tęsinys natūralaus proceso, kuris turėtų baigtis sėkmingu naujagimio žindymu. Lietuvoje maitinimas mamos pienu vis dar yra aktyviai skatinamas ir laikomas sveikos kūdikystės pagrindu, tačiau žinotina, kad bet kokie įsikišimai gali tiesiogiai paveikti itin jautrų periodą po vaikelio gimimo. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias intervencijas, kurios gali turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos laktacijai ir žindymui.

Tyrimai rodo, kad kuo pozityvesnę gimdymo patirtį turėjo moteris, tuo didesnė tikimybė, kad ji inicijuos maitinimą krūtimi ir žindys ilgiau. Gimdymo patirtį galima apibūdinti ne tik kaip medicininių procedūrų ir intervencijų naudojimą, bet ir kaip subjektyvią emocinę būseną, kurią patiria ir jaučia ką tik pagimdžiusios moterys. Kai kūdikio gimimas siejamas su neigiama patirtimi, pasekmės gali būti tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės – nuo pogimdyminės depresijos iki potrauminio streso.

Įvairių intervencijų taikymas gali pasireikšti kiekvienu iš trijų laikotarpių: tiek nėštumo, tiek gimdymo bei pogimdyminiu periodu. Dažniausiai medicininių priemonių naudojimas būna tiesiogiai susijęs su siekiu pagerinti mamos ar vaikelio sveikatos būklę arba sumažinti kilusią grėsmę gyvybei. Tačiau ir tokioms sudėtingoms aplinkybėms susiklosčius, laktacijos ir žindymo išsaugojimas turėtų būti siekiamybė.

Dažniausiai naudojamos intervencijos

Didžioji dauguma procedūrų yra atliekamos gimdymo metu. Tyrimai rodo, kad įsikišus ar sutrikdžius šį natūralų procesą, yra didelė tikimybė, jog bus poreikis panaudoti ir kitas intervencijas. Prasideda domino efektas. Vieną medicininę procedūrą keičia kita, kas galiausiai išvargina, traumuoja ar kitaip sutrikdo instinktyvų bei refleksinį mamos ir vaikelio elgesį, inicijuojant žindymą.

Dažniausiai taikomos intervencijos yra šios:

• Gimdymo skatinimas ar sužadinimas
• Mechaninės intervencijos
• Epidūrinė nejautra
• Cezario pjūvio operacija
• Kitos ne gimdymo metu taikomos intervencijos

Išsamiau panagrinėsime kiekvieną iš jų bei kokią – teigiamą ar neigiamą – įtaką žindymui ir laktacijai šios procedūros gali turėti.

Gimdymo skatinimas ar sužadinimas

Lietuvoje gimdymo sužadinimas ir skatinimas sintetiniu oksitocinu ar kitais būdais yra dažna praktika. Taikomas siekiant sukelti būtinus procesus, sumažinti gimdymo trukmę, arba kai motinai ar vaisiui kyla realus pavojus. Šių priemonių panaudojimas skatina greitesnę gimdymo eigą, gali mažinti potencialiai galimų patirti komplikacijų riziką.

Tačiau žindymo inicijavimui ir laktacijai rutininis pitocino naudojimas, tikėtina, turės labiau neigiamą įtaką. To priežastys yra kelios:

• Siejama su hipoksija, kurią gali patirti vaisius dėl skatinamųjų medikamentų išprovokuotų sąrėmių. Taip pat naujagimio mieguistumas, pasireiškiantis po gimimo.
• Gali turėti įtakos pirminių neonatalinių refleksų išreiškimui ir instinktyviam naujagimio elgesiui per pirmąsias 2 valandas po gimimo; tai gali neigiamai paveikti žindymo inicijavimą.
• Sintetinio oksitocino naudojimas turi potencialiai neigiamą efektą ne tik natūralaus oksitocino gamybai organizme, bet ir jo išsiskyrimui pogimdyminiu laikotarpiu. Taip pat gali sutrikdyti hormonų pusiausvyrą, kuri turi tiesioginę įtaką laktacijai ir jos intensyvumui.
• Gimdymo skatinimas dažnai yra susijęs su didesniu epidūrinės nejautros ir kitų intervencijų panaudojimu vėliau.

Jeigu iki numatytos gimdymo datos nėra svarios medicininės priežasties skatinti ar sužadinti gimdymą, šių intervencijų naudojimas gali neigiamai paveikti naujagimio gebėjimą koordinuotai žįsti (ang. suck, swallow, breathe pattern) ir mamos galimybę žindyti bei užtikrinti pakankamą pieno gaminimąsi. Todėl sprendimas turėtų būti atsakingai apsvarstytas bei generuoti daugiau naudos nei žalos.

Mechaninės intervencijos

Mechaninės intervencijos: vakuuminė ekstrakcija ir replių naudojimas, intubacija ar mekonijaus siurbimas iš vaisiaus kvėpavimo takų – gali būti reikalingos sudėtingose gimdymo situacijose.  Dažniausiai šios fizinės priemonės naudojamos siekiant užtikrinti motinos ir naujagimio saugumą arba padėti užsitęsusio gimdymo antrojo etapo metu. Nors šios intervencijos būna gyvybiškai svarbios, jos taip pat gali turėti neigiamų pasekmių žindymo inicijavimui, tokių kaip:

• Gali sukelti kūdikio galvos, kaklo ar pečių traumas, kurios potencialiai apsunkins vaikelio gebėjimą žįsti. Pavyzdžiui, kūdikio galvos kefalohematoma gali kelti fizinį diskomfortą, dėl kurio naujagimiui gali būti sudėtinga sėkmingai paimti krūtį tam tikrose padėtyse.
• Gali pakenkti naujagimio žindimo koordinacijai (ang. suck, swallow, breathe coordination). Net ir menkiausia kaukolės trauma gali paveikti kranialinius galvos nervus, kurie tiesiogiai turi įtakos pirminiams bei kitiems krūties ieškojimui reikalingiems refleksams pasireikšti, bendrai raumenų įtampai ir gyvybinėms jėgoms bei ištvermei. Taip pat jie reikalingi efektyviai krūties stimuliacijai ir aktyviam pieno gamybos skatinimui pirmosiomis valandomis ir dienomis. Bet kokia liežuvio ir gomurio trauma taip pat neigiamai paveiks gebėjimą efektyviai žįsti.
• Mama gali patirti didesnį stresą ir nerimą. Šie emociniai išgyvenimai gali neigiamai paveikti natūralaus oksitocino išsiskyrimą, kuris yra itin svarbus laktacijos procesui.

Mechaninės intervencijos gimdymo metu gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių laktacijai ir žindymui. Svarbu, kad medicinos darbuotojai būtų gerai informuoti apie šių intervencijų poveikį ir galėtų suteikti reikiamą paramą gimdyvėms, kurios nori ir siekia sėkmingai žindyti. Teisingas intervencijų taikymas ir tinkama moterų priežiūra po gimdymo yra esminiai veiksniai, padedantys išvengti komplikacijų ir padedantys žindymo inicijavimui.

Epidurinė nejautra

Gimdymo metu yra dažnai naudojamas medikamentinis skausmo malšinimo būdas – epidurinė anestezija. Šie vaistai gali sumažinti gimdymo skausmą, dėl ko moteris būs ramesnė ir mažiau įsitempusi.

Tačiau tyrimai rodo, kad epidurinė nejautra gali ištęsti gimdymo trukmę ir padidinti būtinybę imtis tolesnių intervencijų, pvz., Cezario operacijos; taip pat sumažinti naujagimio čiulpimo refleksą. Todėl pirmą kartą mažylį glaudžiant prie krūties gali kilti nesklandumų; gali vėluoti perėjimas į laktogenezės antrąjį etapą, o tai reikštų ir uždelstą laktacijos pradžią.

Jei įmanoma, rekomenduojama apriboti epidurinės nejautros taikymą arba pasirinkti mažiau invazinius skausmo malšinimo metodus. Jei šį būdą sąmoningai ir motyvuotai pasirenka gimdyvė, svarbu užtikrinti, kad moteris gautų visą tinkamą paramą ir palaikymą pačioje žindymo pradžioje  ir vėliau, postnataliniu laikotarpiu.

Cezario pjūvio operacija

Cezario pjūvio operacija (CPO) yra intervencija, dažnai atliekama dėl medicininių indikacijų, kai gimdyvei ir/ ar vaisiui iškyla realus pavojus. Šios chirurginės operacijos metu naujagimis gimsta per moters pilvo ir gimdos sienelėje atliktą pjūvį, taip sudarant sąlygas moteriai saugiai pagimdyti, o naujagimiui gimti ar išvengti gimdymo traumų.

Cezario operacija gali būti gyvybių gelbėjimo priemonė, tačiau turi ir reikšmingą neigiamą poveikį laktacijai bei žindymui.

Iškylantys pagrindiniai sunkumai:

• Motina dažnai jaučia skausmą ir diskomfortą, o tai gali paveikti žindymo pradžią. Taip pat laikinas mobilumo ir judėjimo apribojimas apsunkina vaikelio priglaudimą įvairiose žindymo padėtyse.
• Operacijos metu naudojami medikamentai (žiūrėti skiltis Gimdymo skatinimas ar sužadinimas ir Epidurinė nejautra) gali slopinti oksitocino išsiskyrimą ir dėl to užvėlinti laktacijos intensyvėjimo pradžią; taip pat dėl naudotų antibiotikų neigiamai paveikti mamos ir vaikelio žarnyno mikrobiotą.
• Kai kurie kūdikiai, gimę CPO būdu, gali būti mažiau aktyvūs ir pasyviau pradėti žįsti dėl anestezijos poveikio. Tyrimai rodo, kad naujagimių burnoje susidarantis vakuumas, tiesiogiai įtakojantis pieno ištraukimą, dėl gimimo CPO būdu pirmąją gyvenimo parą yra silpnesnis, lyginant su natūraliai gimusių kūdikių.
• Neretai mama ir naujagimis būna atskirti arba atriboti nuo oda-oda kontakto pirmosiomis valandomis po gimimo. Tai lemia padidėjusį streso hormono kortizolio kiekį motinos ir naujagimio kraujyje. Tyrimai patvirtina buvimo kartu svarbą ir teigiamą poveikį: mažylis mažiau verkia, oda-oda kontaktas padeda sureguliuoti jo temperatūrą ir širdies ritmą. Glaudžiant prie krūtinės kūdikį, motinos oksitocino išsiskyrimas padeda stimuliuoti priešpienio gaminimąsi, skatina gimdos susitraukimus bei teikia neįkainojamos svarbos, užmezgant pradinį artumo ryšį su vaikeliu.
• Dėl CPO metu leistų intraveninių skysčių 2-5-tą parą po gimdymo motinai gali pasireikšti žymiai stipresnė krūties audinių edema, apsunkinanti žindymą, o naujagimiui – krūties paėmimą. Tai padidina traumuotų spenelių, laktostazės ar mastito riziką.
• Taip pat išauga poreikis papildomai primaitinti naujagimį. Tai gali lemti motinai suleistų intraveninių skysčių kiekis, kurio tam tikra dalis gali nežymiai padidinti vaikelio gimimo svorį, t.y. daugiau nei 10% svorio netekimo normos.

Cezario pjūvio operacija yra reikšminga ir svarbi, kai kyla pavojus gyvybei. Sprendimas atlikti šią sudėtingą procedūrą turėtų būti priimtas, esant tam tikroms indikacijoms ir kiek įmanoma, vengiant perteklinės intervencijos.

Kitos ne gimdymo metu taikomos intervencijos

Intervencijų taikymas nebūtinai gali būti siejamas su neigiamomis pasekmėmis. Pvz., po gimdymo laiku ir tikslingai panaudojus tam tikras priemones, galima prisidėti prie sėkmingos naujagimio žindymo pradžios. Štai keletas patarimų, kuriuos su moterimis dirbančios akušerės ar kiti specialistai gali pritaikyti kasdieniame darbe:

• Švelnaus ir neskausmingo masažo mokymas, prasidėjus pieno pagausėjimo etapui, gali padėti mamai suvaldyti pritvinkusių krūtų būklę bei išvengti spenelių traumavimo dėl rudojo laukelio srityje susidariusios edemos. Svarbu vengti skausmingų krūties paspaudimų ar kitų veiksmų, kurie gali traumuoti jautrius krūties audinius ir padaryti daugiau žalos nei naudos. Švelniau yra geriau.
• Priemonės ir būdai įgalinantys efektyvų pieno nutraukimą, esant papildomo primaitinimo indikacijoms. Tai gali būti technika, kaip neskausmingai rankomis nusitraukti priešpienį, ar pamokymas, kaip efektyviai naudotis elektriniu pientraukiu, prieš tai individualiai pritaikius tinkamą gaubtelio dydį.
• Draugiškų žindymui priemonių, skirtų mamos pienui sumaitinti, naudojimas. Tai gali būti: švirkštas be adatos, pipetė, taurelė, šaukštelis ir vamzdelis/ zondukas. Kiek įmanoma, rekomenduojama vengti buteliuko, nes dėl kitokio apžiojimo būdo, tekstūros bei tėkmės, ši priemonė gali trikdyti naujagimį ir paskatinti jį atsisakyti žįsti motinos krūtį.
• Individualus jaunos mamos mokymas, kaip tinkamai vaikelį glausti prie krūties. Svarbu vengti grubios taktikos, kai naujagimis laikomas už galvos ir krūtis būtų įdedama jam į burnytę. Toks elgesys vėliau kūdikiui gali iššaukti aversiją, o tai dar labiau apsunkintų esamą situaciją.
• Esant tam tikroms situacijoms, svarbu kreiptis į sertifikuotus žindymo konsultantus IBCLC (ang. International board certified lactation consultant), taip stiprinti komandinį bendradarbiavimą siekiant bendro tikslo – kuo efektyvesnės ir profesionalesnės pagalbos suteikimo mamai ir naujagimiui.

Gimdymo intervencijos gali turėti reikšmingos (teigiamos arba neigiamos) įtakos mamai ir kūdikiui, laktacijai ir žindymui. Svarbu, kad medicinos darbuotojai būtų profesionalūs, žinotų apie šių intervencijų poveikį, numatytų, kokie netikėtumai gali ištikti ką tik mama tapusią moterį, ir jai tikslingai padėtų. Labai svarbu atpažinti individualius moters siekius ir lūkesčius, ypač kurie tiesiogiai susiję su noru žindyti, ir padėti jiems išsipildyti – tai kiekvieno profesionalo pareiga. O tai padaryti galima realiame gyvenime taikant praktikas, kurios teigiamai veikia optimalią laktaciją bei sklandesnį kūdikio žindymą:

• Neskatinti ir netrikdyti savo eiga vykstančio gimdymo.
• Jokio arba minimalaus medikamentinio skausmo mažinimo.
• Iš karto po gimdymo inicijuotas ir nepertraukiamas mamos ir naujagimio oda-oda kontaktas.
• Būti kartu, kol įvyks pirmasis žindimas.
• Įprastines rutinines procedūras atlikti, neatskiriant vaikelio nuo motinos.

Moterims, kurios susidūrė su žindymo iššūkiais iš karto po gimdymo, ypač reikalingas visapusis palaikymas ir tinkama profesionali pagalba. Ne panaudotos intervencijos tiesiogiai lemia neigiamą arba nemalonią gimdymo ar žindymo patirtį, bet per emocinę prizmę patirtų aplinkybių subjektyvus interpretavimas. Tegul jis būna kiek įmanoma pozityvesnis – to jums ir linkime.