Pagalbinis apvaisinimas: kas ir kaip?
Susidūrimas su sunkumais norint susilaukti vaiko yra jautri ir neretai skaudi patirtis daugeliui porų. Pasaulyje statistiškai su vaisingumo problemomis susiduria reikšminga dalis porų (kartais nurodoma, kad maždaug viena iš šešių ar septynių). Svarbu suprasti, kad nevaisingumas yra poros, o ne vien moters ar vyro problema, o šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti įvairių pagalbos būdų.
Pagal medicininį apibrėžimą, pora laikoma nevaisinga, jeigu gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudodama kontracepcijos priemonių, nepastoja per vienerius metus. Jeigu moteris yra vyresnė nei 35 metų arba yra žinomų rizikos veiksnių (pvz., nereguliarios mėnesinės, buvusios ginekologinės operacijos ar uždegimai, taikytas onkologinis gydymas), į gydytojus rekomenduojama kreiptis nelaukiant vienerių metų, o maždaug po 6 mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti.
Vizitas pas gydytoją: ko tikėtis?
Atvykus pas gydytoją vaisingumo specialistą (akušerį ginekologą, urologą ar reprodukcinės medicinos gydytoją), pirmiausia bus renkama išsami informacija:
- Bendra sveikatos būklė, persirgtos ligos, atliktos operacijos (abiejų partnerių).
- Ankstesni nėštumai, gimdymai, persileidimai.
- Menstruacinio ciklo ypatumai.
- Lytinio gyvenimo dažnumas ir ypatumai.
- Vartojami vaistai, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholis, narkotinės medžiagos).
- Darbo ir gyvenimo sąlygos (stresas, kenksmingi veiksniai).
- Šeiminė anamnezė (ar giminėje buvo vaisingumo problemų).
Ši informacija padeda gydytojui numatyti galimas nevaisingumo priežastis ir sudaryti kryptingą tyrimų planą. Tyrimai paprastai apima: vyro spermos tyrimą (spermogramą), moters ovuliacijos įvertinimą (hormonų tyrimai, ultragarsas), kiaušintakių pratekamumo patikrinimą, gimdos būklės įvertinimą, tyrimus dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų ir kt.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ovuliacija: kaip užsimezga gyvybė?
Nevaisingumo priežastys
Nevaisingumo priežastys yra labai įvairios ir dažnai kompleksinės:
- Moters veiksniai (apie 30-40% atvejų):
- Ovuliacijos sutrikimai (pvz., dėl policistinių kiaušidžių sindromo (PKS), hormonų disbalanso).
- Kiaušintakių patologija (nepratekamumas ar pažeidimai dėl buvusių uždegimų, operacijų, endometriozės).
- Gimdos problemos (miomos, polipai, sąaugos, įgimtos anomalijos).
- Endometriozė.
- Amžius (vaisingumas natūraliai mažėja, ypač virš 35 m.).
- Vyro veiksniai (apie 30-40% atvejų):
- Prasta spermos kokybė (maža spermatozoidų koncentracija, blogas judrumas, pakitusi morfologija).
- Spermatozoidų transportavimo sutrikimai.
- Hormonų sutrikimai.
- Genetinės problemos.
- Abiejų partnerių veiksniai (apie 10-20% atvejų): Nustatomi sutrikimai abiem partneriams.
- Neaiškios kilmės nevaisingumas (apie 10-15% atvejų): Nepavyksta nustatyti aiškios priežasties net atlikus visus būtinus tyrimus.
Gydymo keliai
Nustačius nevaisingumo priežastį (jei tai pavyksta), parenkamas tinkamiausias gydymo būdas:
-
Medikamentinis gydymas: Dažniausiai taikomas esant ovuliacijos sutrikimams (skiriami vaistai ovuliacijai stimuliuoti). Taip pat gali būti gydomos infekcijos ar hormonų disbalansas.
-
Chirurginis gydymas: Gali būti atliekamas šalinant gimdos patologijas (miomas, polipus, sąaugas), kiaušintakių nepraeinamumą, endometriozės židinius ar tam tikras vyrų nevaisingumo priežastis (pvz., varikocelę).
-
Pagalbinio apvaisinimo būdai (ART – Assisted Reproductive Technology): Taikomi, kai kiti metodai neefektyvūs arba yra aiškios indikacijos (pvz., nepratekami kiaušintakiai, sunkus vyro nevaisingumas). Svarbu vartoti terminą „pagalbinis apvaisinimas“, o ne „dirbtinis“, nes procedūrų metu sujungiamos natūralios lytinės ląstelės. Pagrindiniai metodai yra du:
- Intrauterininė inseminacija (IUI)
- Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF – In Vitro Fertilization)
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Tai paprastesnis ir pigesnis pagalbinio apvaisinimo metodas.
- Procedūra: Ovuliacijos metu specialiai laboratorijoje paruošta (pagerinta, koncentruota) vyro ar donoro sperma plonu kateteriu suleidžiama tiesiai į moters gimdą. Procedūra paprastai neskausminga.
- Indikacijos: Lengvo laipsnio vyro nevaisingumas (sumažėjusi spermatozoidų koncentracija ar judrumas, bet vis dar pakankamas apvaisinimui – gydytojai vertina pagal naujausias PSO normas); gimdos kaklelio problemos; imuninis nesuderinamumas; neaiškios kilmės nevaisingumas.
- Sąlygos: Būtini pratekami moters kiaušintakiai ir pakankamas kiekis judrių spermatozoidų po paruošimo (dažnai taikomas kriterijus – bendras judrių spermatozoidų kiekis, TMSC > 5 mln.). Ovuliacija gali būti natūrali arba stimuliuota vaistais.
- Efektyvumas: Sėkmės tikimybė vienam ciklui yra palyginti nedidelė, vidutiniškai siekia apie 10-15%. Dažniausiai atliekami 3-6 IUI ciklai, ir jei jie nesėkmingi, pereinama prie IVF.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Tai sudėtingesnis, brangesnis, bet ir gerokai efektyvesnis pagalbinio apvaisinimo metodas.
- Procedūra:
- Kiaušidžių stimuliacija: Moteriai skiriami hormoniniai vaistai, kad kiaušidėse subręstų ne vienas (kaip natūraliame cikle), o keliolika folikulų su kiaušialąstėmis. Stimuliacijos eiga stebima ultragarsu ir hormonų tyrimais.
- Kiaušialąsčių aspiracija (punkcija): Kai folikulai pasiekia reikiamą dydį, suleidžiamas galutinio kiaušialąsčių subrendimo vaistas, o po maždaug 36 valandų atliekama trumpa procedūra (dažniausiai taikant intraveninę nejautrą), kurios metu per makštį specialia adata išpunktuojami folikulai ir išsiurbiamas jų turinys su kiaušialąstėmis.
- Apvaisinimas laboratorijoje: Surastos kiaušialąstės laboratorijoje sujungiamos su specialiai paruošta vyro ar donoro sperma. Gali būti taikomas klasikinis IVF (sperma tiesiog įlašinama prie kiaušialąsčių) arba ICSI metodas (vienas spermatozoidas specialia mikroadata įšvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę – ypač esant prastiems spermos rodikliams).
- Embrionų auginimas: Apvaisintos kiaušialąstės (zigotos, vėliau – embrionai) kelias dienas (dažniausiai 3-5) auginamos specialiomis sąlygomis inkubatoriuje. Jų kokybė nuolat vertinama.
- Embrionų perkėlimas: Vienas ar keli (priklausomai nuo moters amžiaus, embrionų kokybės ir teisinio reglamentavimo) geriausios kokybės embrionai plonu kateteriu perkeliami į moters gimdą. Procedūra neskausminga.
- Laukimas ir testas: Po 10-14 dienų atliekamas kraujo ar šlapimo nėštumo testas.
- Embrionų šaldymas: Likę geros kokybės embrionai gali būti užšaldomi (vitrifikuojami) ir saugomi ateities bandymams.
- Indikacijos: Nepratekami ar pažeisti kiaušintakiai; sunki endometriozė; sunkus vyro nevaisingumas (mažas kiekis, blogas judrumas/morfologija, nėra spermatozoidų ejakuliate, bet jų randama sėklidėse); nesėkmingas gydymas kitais metodais (įskaitant IUI); neaiškios kilmės nevaisingumas; genetinė preimplantacinė diagnostika; būtinybė naudoti donoro ląsteles.
- Sąlygos: Galimybė stimuliuoti kiaušides (įvertinama pagal amžių, hormoninius tyrimus – FSH, LH, AMH, antralinių folikulų skaičių); sveika gimda, galinti išnešioti nėštumą; esantys spermatozoidai (partnerio ar donoro); moters amžius (nors griežtos ribos nėra, sėkmė labai mažėja virš 40-42 metų).
- Efektyvumas: IVF sėkmės rodikliai yra labai individualūs ir priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač nuo moters amžiaus. Vidutinė sėkmės tikimybė (gyvo naujagimio gimimas po vieno embriono perkėlimo) gali svyruoti nuo 30-40% jaunesnėms moterims iki kelių procentų ar nulio vyresnėms nei 42-43 metų moterims. Svarbu aptarti realistiškas sėkmės galimybes su gydytoju.
- Lytinių ląstelių ir embrionų donorystė: Lietuvoje nuo 2017 m. galioja Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris reglamentuoja ir leidžia lytinių ląstelių (kiaušialąsčių ir spermos) donorystę bei embrionų donorystę ir šaldymą pagal nustatytas sąlygas. Tai suteikia papildomų galimybių poroms, negalinčioms panaudoti savo lytinių ląstelių.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Tyrimai prieš IVF
Prieš pradedant IVF ciklą, paprastai reikia atlikti nemažai tyrimų abiem partneriams: kraujo grupės ir Rh faktoriaus, hormonų (FSH, LH, E2, prolaktino, AMH, skydliaukės hormonų), tyrimų dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų (Chlamydia, Mycoplasma, Ureaplasma), ŽIV, sifilio, hepatitų B ir C, raudonukės antikūnų, gimdos kaklelio citologinio tyrimo (PAP) ir kt. Konkretų tyrimų sąrašą nurodo gydytojas.
Galimos komplikacijos
Dažniausia IVF komplikacija yra kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas (KHSS). Dėl stimuliuojančių vaistų poveikio kiaušidės gali per daug padidėti, pilvo ertmėje pradėti kauptis skystis. Lengvos formos pasitaiko dažniau, sunkesnės – rečiau (keli procentai ciklų). Simptomai – pilvo pūtimas, skausmas, pykinimas, sunkesniais atvejais – dusulys, didelis pilvo apimties padidėjimas. Sunkus KHSS reikalauja gydymo ligoninėje. Šiuolaikiniai stimuliacijos protokolai ir atidus stebėjimas leidžia sumažinti šio sindromo riziką. Kita galima rizika – daugiavaisis nėštumas (jei perkeliama daugiau nei vienas embrionas), negimdinis nėštumas, persileidimas.
Pabaigai
Nevaisingumas gali būti sunkus išbandymas porai, tačiau svarbu nenuleisti rankų. Šiuolaikinė medicina siūlo daug diagnostikos ir gydymo galimybių. Svarbiausia – laiku kreiptis pagalbos į specialistus, atlikti reikiamus tyrimus, atvirai aptarti galimus gydymo būdus ir priimti informuotą sprendimą.
