Tėčio ISTORIJOS. Laimės nenusipirksi, ji gimsta!

Yra toks kandus posakis: „Visi žino, kaip auginti vaikus, išskyrus tuos, kurie jų turi.“ Turbūt kiekvienas tėtis ar mama ne kartą linktelėjo galva, išgirdę eilinį „neprašytą patarimą“ iš draugo, kolegos ar net nepažįstamojo. Atrodo, kad vaikų auginimas – tai sritis, kurioje kiekvienas jaučiasi ekspertu. Tačiau tikroji tėvystės patirtis dažnai lieka nesuprasta tų, kurie patys jos neišgyveno. Norisi ne skųstis, o tiesiog pabandyti paaiškinti – ką iš tiesų reiškia būti tėčiu šiandien?

Mitai ir stereotipai: „Tėtis – tik pagalbininkas?“

Vis dar gajūs stereotipai apie tėčio vaidmenį šeimoje. Vieni įsivaizduoja jį kaip pagrindinį šeimos maitintoją, grįžtantį vakare iš darbo ir „padedantį“ mamai prie vaikų. Kiti mato jį kaip šiek tiek nerangų, bet mielą personažą, kuris moka tik pažaisti, bet pasimeta, kai reikia pakeisti sauskelnes ar nuraminti verkiantį kūdikį.

Tačiau šiuolaikinė tėvystė yra kur kas sudėtingesnė ir įvairiapusiškesnė. Daugelis vyrų aktyviai dalyvauja vaikų auginime nuo pat pirmų dienų: keliasi naktimis, keičia sauskelnes, maitina, migdo, vedžioja į būrelius, gydo susirgusius, sprendžia auklėjimo dilemas. Jie kuria gilų emocinį ryšį su savo vaikais. Vis dėlto, neretai tenka susidurti su aplinkinių nuostaba ar net pašaipa, jei tėtis pasirenka likti namie su sergančiu vaiku vietoje svarbaus susitikimo arba išeina vaiko priežiūros atostogų. Spaudimas atitikti „tradicinio vyro“ įvaizdį vis dar egzistuoja.

Kasdienybės žonglierius: laikas, nuovargis ir logistika

Vienas sunkiausiai aplinkiniams suvokiamų tėvystės aspektų – katastrofiškas laiko trūkumas ir nuolatinis nuovargis. Komentarai kaip „Tai ko tu pavargęs, juk visą naktį namie miegojai?“ rodo visišką nesupratimą.

• Bemiegės naktys: Ne, naktį tu ne „miegi“. Tu keliiesi kas valandą ar dvi, nes mažylis nori valgyti, jam skauda pilvuką, dygsta dantys ar tiesiog reikia artumo. Kartais tiesiog sėdi prie lovelės ir klausaisi jo kvėpavimo. O ryte, net jei pavyko sumigti kelioms valandoms, jautiesi lyg pervažiavęs traukiniu – tai nuovargis, nepalyginamas su tuo, kurį jauti po audringo vakarėlio.
• Laiko planavimas: Spontaniškumas tampa prabanga. Paprastas išėjimas į parduotuvę su kūdikiu ar mažu vaiku virsta sudėtinga logistine operacija: reikia suplanuoti laiką tarp miegų, pasirūpinti maistu, gėrimais, atsarginiais drabužiais, žaislais… Valanda pasiruošimo – įprastas reiškinys. Savaitgaliai? Jie skirti ne serialų maratonams, o skalbimui, tvarkymuisi, šeimos išvykoms (kurios vėl reikalauja planavimo) ir bandymui bent truputį pailsėti.
• Nuolatinė parengtis: Tėvystė neturi darbo valandų. Tu visada „budi“ – net kai vaikas miega ar žaidžia ramiai, dalis tavo smegenų nuolat stebi, klausosi, nerimauja. Atsipalaiduoti iki galo tampa labai sunku.

Emociniai kalneliai: tarp beribės meilės ir visiško išsekimo

Tėvystė – tai ne tik bemiegės naktys ir logistikos iššūkiai. Tai ir milžiniškas emocinis krūvis.

• Meilė ir džiaugsmas: Pojūtis, kai mažylis pirmą kartą nusišypso, apsikabina, pasako „tėti“, atperka visus vargus. Tai besąlygiška meilė, kokios anksčiau nesi patyręs. Didžiulis pasididžiavimas matant vaiko pasiekimus, kad ir kokie maži jie būtų.
• Nerimas ir baimė: Nuolatinis nerimas dėl vaiko sveikatos, saugumo, ateities. Baimė padaryti klaidą auklėjant, nesugebėti apsaugoti.
• Frustracija ir pyktis: Kartais vaiko elgesys (ypač „ožiukų“ periodu) ar tiesiog nuovargis išveda iš kantrybės. Apima pyktis ant vaiko, ant partnerės, ant savęs.
• Kaltė: Dažnas tėvų palydovas. Kaltė, kad per mažai laiko praleidi su vaiku, kad nesi pakankamai kantrus, kad pasiilgsti senojo gyvenimo, kad nesugebi uždirbti daugiau…
• Vienišumas: Kartais, ypač jei draugų ratas neturi vaikų, gali pasijusti nesuprastas ir vienišas savo rūpesčiuose.

Svarbu suprasti, kad jausti visą šią jausmų paletę yra normalu. Vyrams kartais sunkiau pripažinti ar išreikšti šiuos jausmus dėl visuomenėje vis dar vyraujančio „stipraus vyro“ įvaizdžio, tačiau kalbėtis apie tai su partnere ar kitais tėčiais yra labai svarbu.

Prioritetų persidėliojimas: kas iš tiesų tampa svarbu?

Vaikų gimimas neišvengiamai pakeičia vertybes ir prioritetus.

• Darbas ir karjera: Nors karjera išlieka svarbi (ypač finansiškai), ji dažnai nebėra vienintelis ar pagrindinis gyvenimo tikslas. Atsiranda noras daugiau laiko praleisti su šeima, lankstesnio darbo grafiko poreikis. Verslo pietūs ar komandiruotė nublanksta prieš galimybę pamatyti vaiko pasirodymą darželyje.
• Socialinis gyvenimas: Vakarėliai iki ryto ar spontaniškos išvykos su draugais tampa retenybe. Keičiasi draugų ratas, atsiranda daugiau bendravimo su kitomis šeimomis. Laisvalaikis planuojamas atsižvelgiant į vaikų poreikius.
• Asmeniniai pomėgiai: Jiems lieka mažiau laiko, tenka ieškoti būdų juos suderinti su šeimos gyvenimu arba atrasti naujų, bendrų veiklų.

Šis prioritetų pasikeitimas nėra auka ar praradimas – tai natūralus procesas, kai atsiranda kažkas svarbesnio už ankstesnius tikslus.

Nesuprastas pasaulis: kodėl „bazilikas ant palangės“ yra blogas palyginimas?

Grįžkime prie baziliko. Kodėl palyginimas su vaiko auginimu yra toks klaidingas ir erzinantis?

• Bazilikas nereikalauja dėmesio 24/7. Jį palaistai ir pamiršti. Vaikas reikalauja nuolatinės priežiūros, budrumo, emocinio atsako.
• Bazilikas neverkia naktimis. Jis neserga, jam nereikia keisti sauskelnių, jis nerodo „ožiukų“.
• Dėl baziliko nereikia aukoti karjeros ar socialinio gyvenimo. Jo poreikiai minimalūs.
• Bazilikas nekelia egzistencinių klausimų apie tavo, kaip „augintojo“, kompetenciją ar gyvenimo prasmę.
• Baziliką gali palikti kaimynams savaitei. Su vaiku taip paprasta nėra – reikia rasti patikimą žmogų, suruošti daiktus, jaudintis, ar viskas gerai. Auklės paslaugos kainuoja.

Trivializuojantys komentarai („tai galėjai palikti“, „kodėl pavargęs?“) rodo visišką nesuvokimą tos fizinės, emocinės ir logistinės naštos, kurią kasdien neša tėvai.

„Praradimai“ ar atradimai? Tėvystės vertė

Taigi, ar tapę tėvais mes kažką prarandame? Taip, prarandame dalį ankstesnės laisvės, spontaniškumo, galbūt kai kuriuos paviršutiniškus ryšius su žmonėmis, kurie nesugeba suprasti pasikeitusio gyvenimo.

Bet ką atrandame? Atradimai yra nepalyginamai svarbesni:

• Besąlygišką meilę ir prieraišumą.
• Kasdienius mažus stebuklus – pirmą šypseną, pirmą žodį, pirmą žingsnį.
• Galimybę iš naujo pažinti pasaulį vaiko akimis.
• Savo paties stiprybės ir kantrybės ribų praplėtimą.
• Gilesnį ryšį su partnere, kartu įveikiant sunkumus.
• Naują gyvenimo prasmę ir tikslą.

Tai patirtys, kurių negalima nusipirkti ar suvaidinti.

Žodis tiems, kas (dar) neturi vaikų

Jei jūsų draugų ar artimųjų ratuose atsirado tėvų, pabandykite juos suprasti ir palaikyti:

• Klausykite: Kartais jiems reikia ne patarimų, o tiesiog galimybės išsikalbėti be smerkimo.
• Siūlykite konkrečią pagalbą: Vietoj „jei ko reikės – sakyk“, pasiūlykite konkrečiai: „Gal galiu valandai išeiti su vežimėliu, kol tu nusnūsi?“, „Gal atvežti karštos vakarienės?“.
• Būkite lankstūs: Supraskite, kad jų planai gali netikėtai pasikeisti dėl vaiko ligos ar nuovargio. Nespauskite jų dalyvauti visur.
• Gerbkite jų ribas: Nekritikuokite auklėjimo metodų, nepirškite savo nuomonės.
• Pasidžiaukite kartu: Nepamirškite pasidžiaugti jų vaiko pasiekimais, kad ir kokie maži jie atrodytų.