Pasakose pasakojama, kad susituokę jie ilgai ir laimingai gyveno, susilaukė vaikų. Tačiau iš tiesų viskas tik prasideda. O šeimos gyvenime vykstantys pokyčiai be abejonių, verčia keisti nusistovėjusį ritmą. Ir nesvarbu ar tai susiję su gimusiais vaikais ar su paaugliais, sutuoktiniu, tėvais, giminaičiais, sveikatos sutrikimais, karjeros pakilimais ir nuosmukiais.

Ir nors lietuviai labai vertina šeimą, didelis ištuokų skaičius liudija apie tai, jog žmonės nemoka ar nepajėgia tinkamai spręsti kilusių sunkumų. Įsigalėję įpročiai, viltys, netinkama dienotvarkė, kita „šeimyninė kasdienybė“, žinių trūkumas ugdant santykių šeimoje kultūrą gali sukelti stresinę situaciją. O dar pridėjus sąskaitas, kaimynus, remontus ir krizė neišvengiama. Taigi, jei šeimoje sunku išsaugoti savitvardą, ant kortos statoma labai daug ir beveik visada yra didelė netektis kiekvienam šeimos nariui, pradedant vaikais ir baigiant seneliais ir kitais giminaičiais.

Kas yra krizė?

Žodis krizė yra plačiai vartojamas įvairiems įvykiams apibūdinti. Krizę galima apibrėžti kaip sunkias ir netikėtas gyvenimo permainas, lydimas didelio nerimo, įtampos, baimės, nesaugumo, prislėgtos nuotaikos, pasimetimo. Vis tik dažnai nutinka taip, kad ne pats įvykis sukelia krizę, o žmogaus požiūris ar asmeninis jo vertinimas, kad nepajėgs susidoroti su kilusiais sunkumais. Bet kokiu atveju – krizė tai permainų metas ir žmogus po patirtų išgyvenimų vienaip ar kitaip keičiasi.

Jei pažvelgsime iš mokslinės pusės tai psichologinės krizės terminą psichologijoje aprašė Eric Lindermann (1944) po įvykių kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems asmenims po kilusio gaisro Bostono naktiniame klube. Jis atkreipė dėmesį, kad vienų žmonių elgesys buvo organizuotas, jų emocinės ir elgesinės reakcijos buvo adekvačios įvykusiai situacijai, kitų žmonių elgesį galima apibūdinti priešingai – sutrikimas, pasimetimas ir kt. Todėl E.Lindermann po ilgesnių stebėjimų pararė išvadą, kad vienus žmones išgyvenimai užgrūdina, kitus palaužia ir tai priklauso nuo asmenybės brandumo ir galimybės gauti pagalbą tuo metu.

Bendros šeimos problemos

Idealiu atveju iš savo šeimos tikimės paramos, jaučiamės artimi ir priimti, semiamės stiprybės, jaučiame meilę ir rūpestį, galime atvirai dalintis mintimis. Neretai nutinka taip, kad šeimos modelis toli gražu neatitinka nusipiešto idealo, mūsų poreikiai nėra patenkinami, neatitinka lūkesčių, bendravimo įgūdžių, gebėjimo duoti ir gauti meilę. O tai gali neigiamai įtakoti šeimos narių santykius, psichinę ar fizinę sveikatą ar mažinti mūsų pajėgumus atliekant kasdienines užduotis. Kad šeima patiria lėtinių problemų gali rodyti nuolat besikartojantys konfliktai, dramatiškos elgesio permainos, nuotaikų kaita, pyktis, nusivylimas ir kt. Bet kokia krizė tokiai šeimai, gali tapti sunkiu iššūkiu.

Pirmagimis

Atrodo viskas buvo taip paprasta – eini kur nori ir pramogauji kada nori. Gimus vaikui viskas apsiverčia – atsiranda daugiau pareigų, nemigo naktų, nuovargio.  Mažiau laiko lieka vienas kitam ir su tuo tenka taikytis. Dėl šių vykstančių pokyčių gali kilti ir nusivylimas, ir apmaudas, nerimas, pyktis. Neretai tokių jausmų išraiškos priežastis – skirtingi moters ir vyro lūkesčiai. O jiems nepasiteisinus galima pradėti jausti nusivylimą ir galiausiai susvetimėjimas.

Sprendimas – gebėjimas atpažinti ir tinkamai išsakyti savo jausmus, empatija vienas kitam, gebėjimas toleruoti savo nepatenkintus poreikius, pakankami konfliktų sprendimų įgūdžiai ar tiesiog mokėti kalbėtis.

Nesutarimai dėl vaikų auklėjimo

Dauguma tėvų turi tvirtą nuomonę, kaip jie nori auginti savo vaikus. Šis supratimas ateina iš vaikystėje taikyto auklėjimo stiliaus ir praeities patirties. Deja, turimos skirtingos patirtys, skirtingi situacijos matymai šeimoje sukelia konfliktus. Todėl svarbu atsakyti į klausimus kas man patinka mano auklėjime? Ką noriu keisti?

Sprendimas – sutelkti dėmesį į dabartinę situaciją, aiškiai pamatyti situaciją, nebijoti kompromisų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, jog vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio t.y. jei tėvų nesutarimai kyla dėl  vaikų auklėjimo stiliaus, jiems siunčiama žinutė, jog būtent vaikai yra tėvų nepasitenkinimo šaltinis.

Vaiko raidos etapai – vaikas ar paauglys

Augdami vaikai pereina tam tikrus raidos etapus. Ir neįmanoma papasakoti kelias žodžiais, kaip vaiką užauginti. Vaikai veikia kaip šveicariškas laikrodis, tik nuo mūsų priklauso ar mes mokėsime pažinti valandas. Pvz. maždaug apie 5 -7  metus formuojasi vertybės, kurios pakloja savivertės pamatą. Jei vaikai mato, kad jais nepasitikime, ima nepasitikėti savimi. Tuo metu, kai mažas vaikas tampa paaugliu autoritetu tampa ne tėvai, o draugai, jis ima gyventi kitomis mintimis, turi kitokį požiūrį nei iki šiol. Tad nieko keista, kad paauglystė kelia tokią įtampą šeimoje. Gal būt mes baiminamės, kad penkiolikamečio elgesys jau nesikeis? ir visai neperdėtai galima teigti, kad daugeliui šeimų tai vienas sudėtingesnių laikotarpių, peraugančių į krizę.

Sprendimas –  auklėjimo tikslas – užauginti pasitikintį savimi vaiką, suformuoti visą gyvenimą besitęsiančius santykius, padėti vaikui tapti atsakingam, pasitikinčiam, užauginti mylimą ir mylintį vaiką. Todėl suprasti save ir savo vaiką, gauti žinių apie auklėjimą ir jo ypatumus, kaip tie įrankiai veikia ir įtakoja vaiko raidą. Paauglystė tai laikotarpis, kada derėtų praplėsti šeimos narių ribas, mokėti priimti ir kitą nuomonę.

Brolių seserų santykiai

Kuomet šeimoje auga daugiau kaip vienas vaikas, ne tik vaikai turi išmokti bendradarbiauti tarpusavyje, tačiau ir tėvai turi išmokti laviruoti tarp vaikų konkurencingumo ir ginčų. Tėvai turėtų būti atsargūs spręsdami ginčus, išvengti  vieno ar kito palaikymo. Yra pastebėta, kad daugelis nesutarimų tarp vaikų kyla iš pavydo ir kai kurie konfliktai tokie stiprūs, kad turi neigiamos įtakos kasdieniniam šeimos gyvenimui, kelia konfliktus tarp sutuoktinių.

Sprendimas – Jei nepasiduosite vaiko prašymui „teisėjauti“ ir nubausti kaltininką, padėsite jiems išmokti patiems spręsti konfliktus. Įsikišti reikėtų tik tada, kai kyla fizinių sužeidimų pavojus.

Bendravimo tarp šeimos narių trūkumas

Dauguma nesusipratimų įvyksta tik todėl, kad šeimos nariai negeba efektyviai bendradarbiauti, išsakyti savo lūkesčius, spręsti konfliktus. Dar viena svari kliūtis, yra polinkis nevaldomai reikšti neigiamus emocijas. Ir tai aktualu kalbant ne tik apie pykčio protrūkius, bet ir daugelio žmonių norą sukritikuoti kitų darbą ar patraukti per dantį tuos, kuriems geriau sekasi.

Sprendimas – tiek suaugę, tiek vaikai turėtų mokytis ramiai išreikšti savo jausmus, išsakyti savo poreikius likusiems šeimos nariams. Kita vertus pat svarbu ir mokėti išklausyti, išgirsti ir priimti kitokią nuomonę.

 „Nekalbadieniai“

Kiekviena šeima turi savo konfliktų sprendimų „strategiją“. Kai sprendžiami šeimos ginčai neretai nutinka taip, kad vienas nori išsikalbėti ir aptarti problemas, kitas tyli, lyg vandens į burną prisisėmęs. Tylėjimas kaip gynybinė reakcija, kuria siekiama apsisaugoti, kad nebūtų pasakyta per daug ir konfliktas netaptų dar aštresnis. Kita vertus tylėjimu galima bausti „prasikaltusį“ sutuoktinį, ypač žinant, kad spengianti namų tyla jam yra nepakeliama. Po tylos periodo eina susitaikymas ir apie kilusį ginčą nekalbama, bes baiminamasi, kad vėl gali susipykti. Tokiu būdu problema nugula į savotišką „problemų taupyklę“.

Sprendimas – Daugelis kylančių konfliktų ar šeimos narių elgesio problemų šaknys slypi užslėptuose emocijoje ar iššauktos nesaugumo jausmo. Tapkite ne konfliktuojančiomis pusėmis, o problemų sprendimo partneriais. Mokėkite pripažinti savo klaidas, atsiprašyti ir atleisti. Padėti gali suvokimas, kad ginčo pagrindinis tikslas problemos sprendimas.

Tobulumo siekis

Kaip ir kalbant apie vaidmenų pasiskirstymą gajūs stereotipai, taip ir kalbant apie sėkmingą žmogų įprasta manyti, kad jis laimingas tik tada kai yra gražus, sveikas, gerai uždirba, turi nuostabią šeimą ir pan. Vis tik žmogų visą gyvenimą kamuoja įvairios ligos, vienos fizinės, kitos – dvasinės. Statistika yra tokia, kad apie 50 % psichikos sveikatos problemų pasireiškia iki 14 m. Kita vertus nuolatinė įtampa darbe, skubėjimas, nerimas – visa tai rizikos veiksniai, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių psichologinei sveikatai, nuo kurių ginamasi emocijų kontrole, alkoholio ar kitų medžiagų vartojimu siekiant atsipalaiduoti. Didžiulės pastangos būti tobulam trukdo suvokti ir pamatyti šeimos džiaugsmus ir gali turėti neigiamos įtakos tarpusavio santykiams.

Sprendimas – Paklauskite savęs – o kam man tai reikalinga? Ar tai mano norai, ar žiniasklaidos suformuoti „sėkmingo“ gyvenimo standartai? Ar aš privalau toks būti? Ar taip skubėčiau, priekaištaučiau tėvams, vaikams ar sutuoktiniui jei žinočiau, kad tai paskutinis kartas kada juos matau?

Analizuodami savo gyvenimą matome, kad viskas ateina ir praeina: pavasaris, vasara, ruduo, žiema, diena, naktis, nuovargis, poilsis, ramybė, kaltė….ir laisvės pojūtis ateina kai suprantame šiuos dėsningumus. Mokėjimas sau priminti, kad jei ištiko krizė – viskas, net blogiausi dalykai praeina ir visada turiu kelias išeitis. Pasiduoti  ir  pasitraukti… arba bandyti spręsti ir išsiaiškinti. Kartai net ir pačios sudėtingiausios situacijos, giliausios šeimos krizės tampa santykių gelbėtojais. Mūsų kasdieninis gyvenimas gali tapti ir vertingas, ir ypatingas. Svarbu ką pasirinksi.

Kviečiame į pasiruošimo tėvystei mokymus