Nevaisingumas nėra lemtis

Elzės laukėme dešimt metų. Pirmus penkis metus nė nesureikšminome to fakto, kad nepastoju. Vyras dirbo užsienyje, daug važinėjo. O po to, kai jau atkreipėme dėmesį, ėmėme ieškoti pagalbos. Kreipiausi į gydytojus, jie keitėsi vienas po kito, siūlė įvairius būdus, kol galiausiai nukreipė pas vaisingumo specialistus. Mes to visai nepriėmėm emocionaliai, tiesiog pasirodė normalus, situacijos padiktuotas žingsnis sprendžiant problemą.

Kreipėmės į vaisingumo kliniką Lietuvoje. Apžiūrėjo, ištyrė, padarė nuotraukas ir nustatė kiaušintakių nepraeinamumą. Tada jau buvo aišku, kad „nieko čia nepribandysi“, reikia taikyti pagalbinį apvaisinimą. Mes pradėjome procedūrą, gydytojai kažkas nepatiko, sakė per mažai folikulų, todėl paleido sakydama: „Kaip jau bus, taip.“ Po dešimties dienų pasidarau nėštumo testą ir sužinau, kad laukiuosi. Iškart ėjau tirtis kraujo, nes tai jau praminti takai, tas HCG tikrinimas jau toks įprastas buvo. Bet po kelių savaičių nėštumas nutrūko, buvo per mažas progesterono kiekis. Aš jaučiau tokią nuoskaudą, nes manau, kad su gydytojų priežiūra tokį nėštumą buvo galima išsaugoti. Jie juk seka rodiklius, leidžia papildomus vaistus, jei tik reikia.

Aš supratau, kad ten pat grįžti negaliu, nes nebepasitikiu tais specialistais. Tuo metu perskaičiau labai gerų atsiliepimų apie kliniką Latvijoje. Nuvažiavome ten ir viskas labai greitai įvyko. Ir priėmė, ir ištyrė, ir pradėjo procedūras. Tiesa, ir ten gydytojas gana skeptiškai žiūrėjo į mūsų situaciją. Sakė, kad šansai žemesni nei vidutiniai. Toks pasakymas, žinoma, kirto į paširdžius, bet aš stengiausi susikoncentruoti į procesą. Man taikė vadinamą ilgąjį protokolą, kurio metu blokuoja kiaušidžių veiklą suleisdami vaistus į pilvą. Po kelių savaičių jos vėl pradeda veikti, suprask, stipriau, efektyviau (tiksliai jums nepasakysiu) ir tada jau pati dešimt dienų turi kasdien leistis hormonus į pilvą. Įsivaizduok PMS, tik tūkstantį kartų stipriau! Pamenu, taip blogai jaučiausi, kad sakiau, jog antrąkart tikrai nekartosiu šito ciklo. Jeigu nepavyks, čia ir baigsime. Kas tris dienas turėjome vykti į kliniką Latvijoje stebėjimui. Echoskopu patikrindavo ir reguliuodavo vaistus priklausomai nuo situacijos. Tų folikulų apsivaisino devyniolika. Bet jie nesidalino. Antrą dieną jų buvo vienuolika, trečią – septyni, kol galiausiai liko du, kuriuos įsodino į gimdą, o iš tų dviejų gimė viena Elzė.

Rūtos dukra Elzė

Nėštumas buvo lengvas. Bet pirmą trimestrą aš buvau visiškoj panikoj, matyt, dėl pirmojo nėštumo patirties. Testus turbūt kasdien darydavausi (juokiasi). Jei tik ryte nesupykindavo – bėgdavau pas gydytoją, tikrinti, ar viskas gerai: „Paklausykit, ar širdelė muša, prašau.“ „Muša. – atsakydavo. – Beprote tu, muša ta širdelė.“ (juokiasi) Aš įsivaizduoju, kad iš šono turbūt nenormaliai atrodė, bet aš niekur negalėjau dingti su savo paranoja. Tiek vilties į tai buvo sudėta!

Kai jau nutarėme, kad norime dar vieno vaiko, vyras iškart nedvejodamas sakė: „Jau žinome kelią, taip ir darom.“ Vėl vykom į Latviją ir vėl labai sėkmingai pastojau. Ir dar su dvyniais! Mums tikrai be proto pasisekė. Juokaujam, kad gavome tris už dviejų kainą. Tąkart po viso ilgojo protokolo teliko du folikulai, kuriuos abu įkėlė į gimdą. Ir va, dabar vienas miega lauke, kitas savo kambary – lovytėje.

Dabar visi susikiršinę dėl embrionų šaldymo. Mano situacijoje nereikėjo priimti to sprendimo. Bet žinau, kad tikrai būčiau sutikusi šaldyti. Ir, net dabar, jei būtų jų likę, vėl kartočiau procedūrą, gimdyčiau ketvirtą ir labai juo džiaugčiausi. Juk tos mamos, kurios šitiek stengėsi ir prisikentėjo, pagaliau gavo galimybę ir tikrai neišmes jos, neatsisakys. Aš nelabai įsivaizduoju to „išmetimo“, niekas jų nemėto į šiukšlių dėžę! Žmonės kovoja dėl kiekvienos galimybės.  Visi galvoja, kad tų embrionų ten dešimtim lieka. Tikrai taip nėra. O dar svarbu tai, kad, kaip ir sakiau, mums be galo pasisekė. Jeigu nebūtų „užkibę“ iš pirmo karto, būtų tekę vėl taikyti visą protokolą nuo pradžių, su vaistais. Todėl šaldymas yra labai svarbus etapas. O toms davatkoms, kurios rėkauja dėl gyvybės aš pasiūlyčiau pradėti nuo piketavimo prieš abortus. Juk Lietuvoje iki 3 mėnesių gali legaliai nutraukti gyvybę. Ir čia jau tą įsitvirtinusią, pritapusią, augančią. Embrionas tėra galimybė, tai nėra garantuotas vaikas. Todėl aš nežinau, kaip aiškinamas ir grindžiamas tas Seime bandytas priimti įstatymas, kai savanoriškas nėštumo nutraukimas yra įteisintas.

Skaičiavau, kad procedūros Latvijoje, įskaičiuojant keliones, kainavo apie 11 tūkstančių litų. Dvynukų jau nebeskaičiavau… Bet su vyru visad sakom, kad šitie vaikai yra pati geriausia investicija.

Aš kažkodėl tikiu, kad vaiko dirglumą nulemia ne tiek nėštumas, kiek gimdymas. Abu mano nėštumai buvo vienodai neramūs, o gimdymai stipriai skyrėsi. Su Elze man suleido nuskausminamųjų, bet tokią dozę, kad aš net rankų nejaučiau. Gydytojos išėjo kavos gerti, o aš lyg nuojautą turėdama, paprašiau vyrą jas pakviesti. Ateina viena, pasižiūri: „Oi, galvytė jau matosi.“ Tai tu įsivaizduoji, vargšas vaikas ropšlinosi ten kokias 10 min. sau vienas, be niekieno pagalbos! Todėl manau ji nuo pat pradžių tokia dirgli ir buvo, ir miegodavo sunkiai. O dvynius abu pagimdžiau pati, be nuskausminamųjų, vienas jų dar sėdyne į priekį gimė. Bet gimdykloje viskas labai sklandžiai vyko, tai ir vaikai ramūs gimė.

Kai gimė Elzė, pirmaisiais metais aš buvau truputį pamišus. Toks supermamystės etapas užėjo. Draugės vis svarstydavo, ar grįšiu. Nors tikrai nebuvo taip, kad aš neva tiek metų išlaukus to vaiko, mėgavausi kiekviena nemigos akimirka. Aš nevengiau pripažinti, kad motinystė – sunku, nes ir su žindymu teko vargti, ir tas jos dirglumas neramino; pietų miegodavo tik lauke, tai vis važiuodavom į parką, bet aš labai nuoširdžiai tam atsidaviau ir, kaip sakė aplinkiniai, buvau dingusi iš gyvenimo. Bet po metų atsigavau. Kai paimi tą vaiką ant rankų, nepriklausomai nuo pastojimo būdo, tampi paprasta mama, kuri ir pabara, ir pasidžiaugia, ir nuvargsta, ir viena kartais nori pabūti, ir myli.

Kai gimė dvyniai, pirmuosius mėnesiusi visi buvome kiek pasimetę. Bandžiau juos žindyti – nepavyko, teko trauktis pieną. O Dieve, koks bjaurus reikalas, kaip skaudėjo! Ypač kai dukra šalia dėmesio prašo, o aš jos nė prisiglaust negaliu. Tai po trijų mėnesių perėjom prie mišinukų, tegul užgraužia mane natūralistės, bet mūsų gyvenimas sustojo į vėžes. Berniukai pradėjo miegoti. Po truputį įvedėme šiokį tokį tvarkaraštį, nuo keturių mėnesių amžiaus jie išmiega visą naktį, atsigulę 19 val. vakaro. Tai mums dabar lieka gražaus laiko kas vakarą, kurį galime vien Elzei skirti. Ir aš labai patenkinta tokia rutina.

Nežinau, kaip tiksliai tai įvardinti, bet yra kažkoks nenusakomas, didelis emocinis skirtumas tarp mergaičių ir berniukų auginimo. Aš nuo pat vaikystės buvau įsitikinusi, kad turėsiu tik dukras. Net nežinau, kodėl taip susigalvojus buvau. Ir kai man pasakė, kad dvyniai, tai iškart įsivaizdavau, kad tai bent jau bus pora: berniukas ir mergaitė. Pamenu, kaip per echoskopiją pranešė, kad abu berniukai, dar ilgai nuo to stalo nenulipau (juokiasi). Teko prisijaukinti tą mintį. Bet kai jie gimė, net nebegalvojau apie tai. Viskas labai natūraliai sugulė į vietas. Ir, žinok, dabar yra kažkoks neapibūdinamas saldumas auginti berniuką.

Džiaugiuosi, kad mūsų giminės ir draugai yra labai sąmoningi žmonės. Mums neteko slėpti savo situacijos ir mes atvirai sakydavome, kad stengiamės pastoti su gydytojų pagalba. Taip, kaip einame gydytis dantų, taip pat gydome ir nevaisingumą. Visiems buvo aišku, kad tai neturėtų būti stigmatizuojama. Bet sulaukiu nemažai žinučių iš moterų, kurios dar vis bando susilaukti ir jos kalba apie tai, koks didelis spaudimas iš artimųjų, kokie skausmingi būna tie neapgalvoti komentarai prie šventinio stalo: „Na, ar ne laikas jau būtų vaikus gimdyt?“. O pasakyti tiesą kažkodėl yra tabu, gėda. Bet kodėl? Žmonės klaidingai naudoją terminą „dirbtinis apvaisinimas“. Jis manęs nežeidžia, tiesiog tai nėra tikslu. Šis terminas suteikia tokį foną, kad ima atrodyti, lyg tie vaikai būtų fabrike pagaminti kaip kokie robotukai ir išduoti tau per langelį. Juk pagalba yra suteikiama tik pačioje pradžioje. Kai jau pastoji, viskas yra labai natūralu. Tu išnešioji, susigyveni, pagimdai ir jauti tą vaiką kaip bet kuri kita mama.

Nors niekad neslėpiau, kad mano vaikai gimė su medikų pagalba, tuo pačiu, psichologiškai visad nešiojausi tai su savimi, lyg kokią paslaptį. Ir tik visai neseniai, kai viešai pasipasakojau, man palengvėjo. Nes sulaukiau labai didelio aplinkinių palaikymo, sveikinimų. Taip pat gavau asmeninių žinučių iš tų, kurios dar tik bando susilaukti ir aš supratau, kad joms labai trūksta tokių sėkmės istorijų, kurios motyvuotų stengtis toliau. Aš labai norėčiau joms visoms pasakyti, kad kiekviena diena yra verta. Kad pasimiršta visos procedūros, skausmai ir ašaros. Kai padeda tą vaiką ant krūtinės, pasimiršta viskas. Prasideda nauja istorija.

Aš tikintis žmogus esu. Mes kartais lankomės Pilnų namų bendruomenėje, ten dirba tikrai šviesūs žmonės, kurie sunkiais gyvenimo momentais gali patarti. Todėl ir tąkart, prieš pradedant visas medicinines procedūras, mes nuvažiavome pas kunigą, priėjome išpažinties ir paklausėme, kaip mums elgtis. Jis atsakė, kad nėra įsigilinęs į šią temą, bet jeigu Dievas leidžia… Jeigu jis leidžia vaikams ateiti į mūsų pasaulį, į mūsų gyvenimus, galima bandyti. Jeigu ne – tai jie ir toje lėkštutėje neužsimegs. Radikalumas niekad prie gero neprivedė. Pasižiūrėkit, kas vyksta pasaulyje. Mes turime būti empatiški ir eiti koja kojon su laikmečiu, su problemomis ir išlaikyti platesnį požiūrį.

Netikiu pasakymu, kad nevaisingumas yra lemtis. „Vadinasi, taip ir turi būti“ Nesąmonė. Pažiūrėkit į mane. Aš auginu tris vaikus. Tokia ir yra mano lemtis. Ir aš užauginsiu juos dorais žmonėmis, taip kaip sugebėsiu geriausiai.

Straipsnio herojė Rūta – viena iš metus laiko trukusio projekto „Mamystė” dalyvė. Projekto esmė – atskleisti kiekvienos mūsų kasdienybę auginant vaikus: be specialaus pasiruošimo, namų tvarkymo, makiažo ar pagražintų istorijų. Įamžintos istorijos ir akimirkos nuguls knygoje „Mamystė” kartu su kitomis 50 istorijų.