Motinystės realybė: kai viskas vyksta kitaip, nei tikėjausi…

Vaiko laukimas dažnai siejamas su pačiais gražiausiais lūkesčiais ir viltimis. Atrodo, kad su nauja gyvybe ateis ir nesibaigianti šventė. Žiniasklaidoje galime matyti labai daug straipsnių apie beveik tobulas šeimas, apie moteris, kurios švytėdamos augina vaikus, kuria naujus projektus, verslus, išlieka veiklios, aktyvios ir tobulai atrodo. Ir tik susidūrus su realybe: su nuolatine miego stoka, su neturėjimu laiko niekam kitam, o tik kūdikio maitinimui, raminimui, migdymui, žaidinimui… Kai, rodos, net galvos išsiplauti nėra kada… Ką jau bekalbėti apie planuotą disertacijos rašymą… Tuomet dažna moteris susimąsto – gal čia aš viena tokia: negabi, lėta, lepi, greitai pavargstanti? Gal aš bloga motina, moteris? Kodėl visos kitos taip lengvai susitvarko?

Tokios mintys nėra teisingos. Kūdikių ir mažų vaikų auginimas iš tiesų reikalauja daug laiko ir energijos. Iš pradžių kūdikiui reikia visos mamos, vaikui augant – vis labiau turėtume prisiminti save ir kartais „pamiršti“ vaiką. Kai vaikas ateina į pasaulį, tarsi „pasako“: dabar aš svarbiausias, o tu esi – dėl manęs ir esi visa mano! Dabar bus pagal mane, o savo planus atidėk!

Jei pavyksta su tuo susitaikyti ir sekti paskui kūdikį, tenkinti jo poreikius, ilgainiui gali atsirasti laiko ir sau. Jei užsispyrusi noriu įrodinėti pasauliui, sau, kažkam, kad aš taip nenoriu, kad bus „pagal mane!”, greičiausiai nepavyks. Kūdikiai paprastai geriau „žino“, kaip turi būti, paprastai jie turi daugiau jėgos kovoti.

Pagal mane! Arba – visagalybės ir noro kontroliuoti spąstai

Taigi, pirmiausia reikėtų peržiūrėti savo planus ir norą „viską sutvarkyti pagal save“, norą kontroliuoti:

• Ar vaikas turi miegoti ir valgyti pagal mano dienotvarkę? Taip, kaip man patogiau – nes man reikia išeiti pas gydytoją, draugę ar dar kur. Greičiausiai taip nepavyks. Daug teisingiau ir, tiesą sakant, lengviau, stebėti kūdikio režimą ir sekti paskui jį. Jie paprastai žino, kada valgyti ir kada miegoti. Paprastai jie turi gan „teisingą“ režimą, jeigu mes per daug į tai neįsikišam ir nepersistengiam leisdami/neleisdami miegoti/valgyti. Jei taip nutinka (mes patys persistengiame reguliuodami), dažniausiai vaikas pradeda priešintis ir daryti pagal save (tada tikrai tikėtina, kad vaikas sumaišys dieną su naktimi).
• Ar tikrai būtina daryti visus buities darbus? Tikrai būtina kiekvieną dieną plauti grindis ir valyti dulkes? Tikrai būtina gaminti trijų patiekalų pietus, vakarienes? Tikrai vyras negali paruošti vakarienės nors kartais? Tikrai būtina, kol vaikas miega, pulti prie kompiuterio, puodų ar dar ko nors? (gal būtų geriau tiesiog kartu pamiegoti ir atsikėlus būti kantresnei ir mielesnei mamai/žmonai? Juk laimingus vaikus augina laimingos mamos…)
• Ar tikrai dabar man būtina parašyti mokslinį darbą, vystyti šį projektą, vykti į šią kelionę? Jei nėra būtina, tai gal geriau atidėti? Ar tas „būtina“ nėra apie tai, ką KITI pagalvos? Juk kitoms išeina, juk aš taip norėjau, planavau… Juk aš nepasiduosiu! Juk aš visuomet įgyvendinu savo planus! Na, aišku, galima bandyti ir taip, bet vaikai užauga ir kai kurių dalykų atidėti neįmanoma (pvz., taip galim ir nepamatyti, kada pradės žengti pirmą žingsnį, o projektą įvykdyti greičiausiai spėtume ir šiek tiek vėliau).
• Jei, vis dėlto, tikrai būtina dabar – be pagalbos greičiausiai neapsieisim. Kai kurios moterys nuoširdžiai tikisi parašyti straipsnius, darbus ir dar kažin ką nuveikti vaiko miegelio metu. Ir kai kurioms tikrai tas pavyksta. Ir kai kuriems žmonėms užtenka mažiau miego. Bet tokių žmonių tikrai ne dauguma! Todėl labai svarbu laiku susirasti pagalbą. Susidarykite sąrašą žmonių, kurie gali padėti bent kelioms valandoms. Visus, kurie ateina į galvą. Paskui peržiūrėkite, kiek kiekvienas žmogus atrodo jums tinkamas ir kiek pasitikite juo (jei nepasitikite nė vienu – greičiausiai jūs vėl norite viską sukontroliuoti).

Man reikia pagalbos! Arba – ar leis išdidumas tai pripažinti? O paprašyti?

Pirmas žingsnis – atvirumas. Pirmiausia – pačiai sau. Pripažinti, kad „man reikia pagalbos“ dažnai nėra taip lengva. Ypač kai esam tokios stiprios, kai galim nuversti kalnus, kai tiek prisiplanavom visko… Tai būtų lyg kapituliavimas… Ar tikrai?

Man reikia tavo pagalbos, kad „neišeičiau iš proto“, kad galėčiau išlaikyti ramybę, kad netekusi kantrybės nepradėčiau purtyti kūdikio (dažnai atrodo, kad taip nutinka tik „nenormaliems“ tėvams, deja, ne. Mylintys savo vaiką ir geri tėvai irgi gali staiga netekti kantrybės ir nebesusivaldyti).

Tai, kas gi bus tas, kuris gali padėti? Visų pirma, tai – vaiko tėtis. Deja, kaip dažnai moterys nustumia juos į šoną, nes juk jis „nemoka, negali, nesusitvarko, neteisingai, ne taip…“ O paskui žiūrėk, ir kviečiamas nebeateina. Tada – „matai, koks jis – visai neprisideda.“ O apie tai, kad prieš tai vien tik kritikavom, varėm į šalį, net nesusimąstom.

Be abejo, būna vyrų, kurie tarsi nenori prisidėti prie vaiko auginimo. Bet gal jie nedrįsta? Gal juos reiktų padrąsinti? Gal jaučiasi nereikalingi šalia tokių viską žinančių ir viską mokančių „supermamyčių“?

Jei kitas (vyras, mama, anyta, kaimynė, draugė) jausis reikalingas, kai aš kreipsiuosi į jį, tai greičiausiai stengsis ir toliau būti reikalingas ir bendradarbiauti.

Atvirumas reiškia ir tai, kad kitas irgi turi teisę būti atviras ir pasakyti „nesutinku“, „negaliu“. Juk kartais kitas tikrai negali mums padėti, kartais tiesiog nenori. Ir su tuo reikėtų nuolankiai susitaikyti užuot pykus ant mamos ar anytos, kurios neina žiūrėti anūkėlio/ės, nes juk visos močiutės privalo… Vaikų auginimas yra pačių tėvų reikalas. Gerai, kai jie mato vienas kitas ir padeda vienas kitam. Gerai, kai padeda močiutės ar seneliai, gerai, kai padeda seserys, broliai ar kaimynai, bet niekas iš jų – neprivalo. Galim prašyti, bet negalime reikalauti.

Tai taip ir laviruojam – nuo „viską galiu pati“ iki „nieko nebegaliu“. Gerai, jei išeina išsilaikyti kažkur per vidurį. Gerai, kai pastebim, kad jau nebeišeina ir sustojam, o sustoję pagalvojam – ką darau? Vardan ko darau? Ar tai yra vaiko poreikiai? Ar mano? Ar tai yra tikrai mano poreikiai, ar tiesiog visokie „reikia“, primesti kitų? Ar galiu pati? Ar reikia pagalbos? Kas gali padėti? Ar galiu paprašyti?

Ir tada kažkaip pavyksta. Nes vienintelis dalykas, kurį tikrai privalom – tai būti su mažu, naujai į pasaulį atėjusiu žmogum, nes pats jis gali dar labai nedaug.