Motinystės ir tėvystės iššūkiai

Kūdikio gimimas neabejotinai yra vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Dažnai jam ruošiamės iš anksto – perkame daiktus, lankome kursus, svajojame apie idiliškas akimirkas. Tačiau realybė ne visada atitinka lūkesčius. Kartais nutinka, kad mažylis, užuot ramiai miegojęs ir gugavęs, didžiąją paros dalį verkšlena, yra neramus, sunkiai užmiega, o tėvų (ypač mamos) jėgos senka ne dienomis, o valandomis.

Kai kasdienybė virsta nesibaigiančiu kūdikio nešiojimu ant rankų, bemiegėmis naktimis ir nuolatiniu nuovargiu, sunku džiaugtis motinyste ar tėvyste. Kartais pradedama ieškoti priežasčių – gal kaltas sunkus gimdymas, gal nėštumo metu patirtas stresas? Nors šie veiksniai gali turėti įtakos, svarbu suprasti, kad kartais aiškios priežasties nėra, o svarbiau ne ieškoti kaltų, o suprasti, kas vyksta ir kaip padėti sau bei vaikui.

Kodėl vieni kūdikiai ramesni už kitus? Savireguliacijos galia

Mokslininkai teigia, kad kūdikio „ramumas“ ar „neramumas“ yra tokia pat individuali savybė kaip ūgis ar akių spalva. Kiekvienas gimsta su skirtingu temperamentu ir gebėjimu tvarkytis su aplinkos dirgikliais bei savo vidiniais pojūčiais (alkiu, nuovargiu, per daug įspūdžių). Šis gebėjimas nurimti, prisitaikyti ir užmigti vadinamas savireguliacija.

• Platus spektras: Vienas kūdikis gali ramiai užmigti tiesiog paguldytas į lovelę, kitam reikia ilgo ir kantraus sūpavimo, nešiojimo. Abu variantai gali būti normos ribose.
• Įtakojantys veiksniai: Kūdikio gebėjimui nusiraminti įtakos turi daugybė dalykų: įgimtas temperamentas, nervų sistemos branda, nėštumo ir gimdymo eiga (pvz., patirta hipoksija, traumos), sveikatos būklė.
• Galima lavinti: Gera žinia ta, kad net jei kūdikis pasižymi mažesniais savireguliacijos gebėjimais (yra jautresnis, dirglesnis), tėvai gali padėti jam šiuos gebėjimus lavinti, mokyti nusiraminti, reaguodami jautriai ir nuosekliai į jo poreikius.

Mamos ir kūdikio ryšys: „užburtas ratas“ ar pagalbos šaltinis?

Pirmieji mėnesiai – tai itin glaudaus ryšio tarp mamos ir kūdikio metas. Jie yra tarsi susiję indai – tai, kaip jaučiasi vienas, labai greitai pajunta ir kitas.

• Mamos įtaka: Jei mama yra pavargusi, neišsimiegojusi, įsitempusi, liūdna ar nerimastinga, kūdikis tai jaučia. Mamos balso tonas, judesiai, prisilietimas tampa kitokie. Pavargusi mama turi mažiau kantrybės, sunkiau atliepia į vaiko signalus. Dėl to net ir ramus kūdikis gali tapti dirglesnis.
• Kūdikio įtaka: Nuolat verkiantis, neramus kūdikis kelia mamai (ir tėčiui) didžiulį stresą, nuovargį, kaltės jausmą („ką darau ne taip?“), nepasitikėjimą savimi. Tai dar labiau blogina mamos savijautą.
• „Užburtas ratas“: Taip gali susidaryti uždaras ratas: neramus kūdikis kelia stresą mamai -> mamos stresas ir nuovargis didina kūdikio neramumą -> kūdikio neramumas dar labiau didina mamos stresą… Ištrūkti iš šio rato kartais prireikia pagalbos iš šalies.

Kita vertus, ramūs, jautrūs ir į kūdikio poreikius reaguojantys tėvai yra pagrindinis pagalbos šaltinis mažyliui mokantis nusiraminti (tai vadinama ko-reguliacija).

Tėvystės virsmas: ne tik džiaugsmas, bet ir iššūkiai

Tapimas mama (ir tėčiu!) yra vienas didžiausių psichologinių virsmų žmogaus gyvenime. Tai ne tik akivaizdūs fiziniai ir socialiniai pokyčiai, bet ir gilūs vidiniai procesai:

• Atsakomybė: Staiga tampi visiškai atsakingas už mažą, bejėgį žmogiuką. Ši atsakomybė gali slėgti.
• Nežinomybė ir abejonės: Reikia išmokti daugybės naujų dalykų, o patarimų ir nuomonių gausa gali dar labiau klaidinti. Kyla klausimai: „Ar viską darau gerai?“, „Ar būsiu gera mama/tėtis?“.
• Savo vaikystės šešėliai: Kartais tėvystė netikėtai „pažadina“ mūsų pačių vaikystės patirtis, baimes, nuoskaudas. Galime nesąmoningai kartoti savo tėvų elgesio modelius (tiek gerus, tiek blogus) arba kaip tik bandyti daryti viską priešingai. Stiprios, neadekvačios reakcijos į kūdikio elgesį kartais gali signalizuoti apie šias neišspręstas vidines problemas.
• Lūkesčiai: Galime turėti nesąmoningų lūkesčių kūdikiui („Jis mane supras“, „Jis užpildys mano tuštumą“, „Jis bus mano ramstis“), kurie vėliau neišsipildo ir sukelia nusivylimą.

„Blogi tėvai“ ar tiesiog pavargę? Mokymasis būti tėvais

Svarbu suprasti, kad tėvais ne gimstama, o tampama. Tai nuolatinis mokymosi procesas. Vieniems jis sekasi lengviau (galbūt dėl geros pačių vaikystės patirties, įgimtų savybių), kitiems – sunkiau. Jausti nuovargį, sumišimą, abejones ar net pyktį yra normalu. Tai nereiškia, kad esate „blogi“ tėvai. Tai reiškia, kad jums sunku ir galbūt reikia pagalbos.

Pagalba tėvams ir kūdikiams: ar psichoterapija gali padėti?

Kartais tėvams sunku vieniems įveikti kilusius sunkumus, o artimųjų palaikymo ar patarimų nepakanka. Gera žinia ta, kad pagalba yra prieinama.

Nors gali atrodyti neįtikėtina, egzistuoja psichoterapinė pagalba, skirta būtent tėvams ir kūdikiams (iki 3 metų) (kartais vadinama perinataline ar ankstyvosios vaikystės psichologija/psichoterapija). Ji plačiai taikoma pasaulyje ir tampa vis labiau prieinama Lietuvoje.

• Kaip tai veikia? Specialistas nedirba su kūdikiu „atskirai“, bandydamas jį „pataisyti“. Darbas vyksta kartu su tėvais (dažniausiai mama) ir kūdikiu.
• Tikslai:
  • Padėti tėvams geriau suprasti savo kūdikio siunčiamus signalus ir poreikius.
  • Stiprinti tėvų ir kūdikio tarpusavio ryšį.
  • Padėti tėvams suprasti savo pačių jausmus, reakcijas ir jų priežastis (kartais susijusias su jų pačių vaikyste).
  • Mažinti tėvų patiriamą stresą, nerimą, gerinti jų emocinę būklę.
  • Ieškoti konkrečių būdų, kaip padėti kūdikiui nusiraminti ir geriau jaustis.
• Kur kreiptis? Dėl tokios pagalbos galimybių galima teirautis:
  • Savo šeimos gydytojo ar pediatro (dėl siuntimo).
  • Vaikų raidos centruose.
  • Psichikos sveikatos centruose.
  • Privačiai dirbančių psichologų ar psichoterapeutų, kurie specializuojasi ankstyvosios vaikystės ar perinatalinėje psichologijoje.

Kartais užtenka kelių konsultacijų, kad tėvai pasijustų tvirčiau ir rastų būdų pagerinti situaciją. Mažinant tėvų nerimą, ramėja ir kūdikis.

Pabaigai

Pirmieji metai su kūdikiu – nepaprastas, bet kartu ir labai intensyvus laikas. Normalu jausti ne tik džiaugsmą, bet ir nuovargį, sumišimą ar nerimą, ypač jei mažylis yra jautresnis ir reikalauja daugiau dėmesio. Atminkite, kad kūdikio gebėjimas nusiraminti gali būti lavinamas, o jūsų pačių emocinė būklė daro didžiulę įtaką visai šeimos atmosferai. Nesidrovėkite prašyti ir priimti pagalbos – tiek praktinės iš artimųjų, tiek profesionalios iš specialistų. Rūpinimasis savimi nėra egoizmas – tai būtina sąlyga, norint tinkamai pasirūpinti savo vaiku.

Svarbu: Jei jaučiate didelį nuovargį, nerimą, liūdesį ar sunkumus kuriant ryšį su kūdikiu, nesidrovėkite kreiptis pagalbos į savo šeimos gydytoją, psichologą ar kitus specialistus. Rūpinimasis savo emocine sveikata yra labai svarbus.