Motinystė – ne kliūtis karjerai
Kalbiname žurnalistę, vertėją, komunikacijos specialistę, 4 vaikų (Dominyko (20 m.), Liepos (10 m.), Ievos (7 m.) ir Augustino (tuoj 6 m.) mamą Skaidrę Vainikauskaitę.
Keturi vaikai – tikrai nedažnas atvejis Lietuvoje. Ar svajojote turėti didelę šeimą?
Atvejis atrodo nedažnas, kol pats nepatenki į tokių atvejų diapazoną ir savo akimis neįsitikini, kad ir septynis vaikus auginančių šeimų Lietuvoje ne taip jau mažai. Trejus metus talkindama Daugiavaikių šeimų asociacijai MES, kaip atstovė žiniasklaidai, sutikau daugybę gražių didesnių ir mažesnių daugiavaikių šeimų, ir visos jos – ne asocialios! Nepaisant šių gerųjų pavyzdžių, stereotipai apie daugiavaikius vis dar gajūs ir juos labai sunku išnaikinti. Juolab kad dėl socialinės apsaugos sistemos ypatumų gausi šeima Lietuvoje visada balansuoja ties finansinio neužtikrintumo riba, ir pakanka vienui vieno nelaimingo atvejo – skyrybų, sunkios vieno iš vaikų ar tėvų ligos, žūties ar negalės, – kad visa iki tol sukurta šeimos gerovė subyrėtų kaip kortų namelis. Kol šalyje nėra aiškios šeimos politikos, vargiai padėtis iš esmės gali pasikeisti.
Vaikų tėtis vienturtis, o aš pati, nors esu vyriausia iš trijų seserų, daugvaikystės niekada nebuvau įtraukusi į savo prioritetinių gyvenimo siekių sąrašą. Kartais juokauju, kad jei kas būtų pasakęs, jog turėsiu keturis vaikus, būčiau labai įdėmiai pasižiūrėjusi, ar taip kalba psichiškai sveikas žmogus 😀
Mano pirmąsias dvi atžalas skiria lygiai dešimt metų. Pirmagimis Dominykas savo kailiu patyrė visas mamos karjerizmo apraiškas, pradedant augimu su aukle ir baigiant mamos darbu ištisomis paromis, be savaitgalių. Nepaisant to, išaugo šaunus, intelektualus, savimi pasitikintis jaunuolis, kuriuo labai didžiuojuosi ir su kuriuo ateityje veikiausiai tapsime verslo partneriais.
Po intensyvaus profesinės veiklos dešimtmečio atėjo tarsi ir ramesnis metas, kurį sąlyginai būtų galima vadinti skirtu motinystei. Sąlyginai, nes visą tą laiką ne tik laukiausi, gimdžiau, maitinau tris mažesniuosius, bet ir dirbau. Tokia jau ta kūrybininko, besimaitinančio iš rašymo ir kalbų mokėjimo, duona: nelavinami įgūdžiai greitai apsineša, ir po kokio pusmečio buvusiai profesinei kondicijai pasiekti prireikia nemažai laiko ir pastangų. Nesinorėjo atitrūkti – labai vertinu ir branginu savo profesinius gebėjimus, įgytus ne tokiu jau lengvu darbu. Juolab kad pasitaikė vienas ilgalaikis europinių vertimų projektas, leidęs ištisus dešimt metų sklandžiai derinti motinystę su intelektine veikla, dirbant iš namų.
O dabar prasidėjo trečiasis dešimtmetis, skirtas verslui 🙂
Net keturių nėštumų patirtis 🙂 Kaip Jūsų šeimoje atsirado šie stebuklai?
Daugiavaikės šeimos atvejis atrodo nedažnas, kol pats nepatenki į tokių atvejų diapazoną ir savo akimis neįsitikini, kad ir septynis vaikus auginančių šeimų Lietuvoje ne taip jau mažai.
Turbūt esu iš tų retų moterų, kurioms nėštumas ir gimdymas – viso labo fiziologiniai reiškiniai, kurių sklandesnė arba ne tokia sklandi eiga priklauso nuo įvairių – tiek motinos, tiek vaisiaus – organizmo ypatumų. Tai baigtiniai ir gana trumpi moters gyvenimo etapai, kuriems niekada neteikiau kažkokios sakralios ar perdėm supoetintos reikšmės – tiesiog taip ateinama į šį pasaulį, ir tiek. Net mėgintuvėlyje pradėti kūdikiai gimsta per moters kūną – niekas nieko gudriau nesugalvojo.
Į augantį pilvo gyventoją visada žiūrėjau kaip į visiškai nuo manęs priklausomą žmogų, už kurio visapusę gerovę esu tiesiogiai atsakinga, o į medikus – kaip į patikimiausius pagalbininkus. Todėl nė kalbos negalėjo būti apie privalomųjų patikrų ignoravimą ar juo labiau gimdymą namie. Laukdamasi antro vaiko esu kelias dienas praleidusi ligoninėje dėl padidėjusio gimdos raumenų tonuso, bet daugiau kraują stingdančių ir širdį draskančių savo nėštumo ar gimdymo istorijų, deja, papasakoti negaliu 🙂
Pusiau juokais, pusiau rimtai pasakysiu tik tiek, kad man gimdymas – maloniausias etapas, nes trunka vos pora valandų. Su epidūrais, išankstiniais susitarimais ar kyšiais neteko susidurti, tikrai bjaurią ginekologę gimdymo namuose sutikau tik vieną ir tik per pirmąjį gimdymą. Kritinėse situacijose kaip mantrą nuolat sau kartoju filosofo Hėgelio žodžius: „Kas į pasaulį žvelgia protingai, į tą ir pasaulis žvelgia protingai; abu lemia vienas kitą“. Ir tokia nuostata iš tiesų veikia.
Kuris vaikų auginimo etapas sudėtingiausias – naujagimystės, kūdikystės, o gal paauglystės?
Kai išgirstu, kad vienų ar kitų vaikas serga kokia lėtine ar, neduokdie, nepagydoma liga, mintyse padėkoju Aukščiausiajam, o garsiai sakau: anoks čia sunkumas auginti sveikus vaikus. Žinoma, būta ir nuovargio, ir miego trūkumo, ir pilvų pūtimo, ir į baldus sutrenktų dantų, ir ant veido išsipiltos karštos kavos, ir netgi kelių epilepsijos priepuolių būta, bet žvelgiant retrospektyviai aiškiai matai, kad tai – praeinančios gyvenimo smulkmenos, kurios gana greitai pasimiršta ir nėra vertos sureikšminti. Svarbiausia turėti patikimų pagalbininkų – vyrą, mamą, sesę ar samdytą žmogų, kurie padėtų susitvarkyti su buitimi ir leistų pailsėti. Paauglystę kol kas teko pergyventi tik vieną ir tą pačią be ypatingų ekscesų. Galvoju, kad kai tėvai daugmaž susitvarko su savo vidumi ir neperduoda nerimo vaikams, juos supranta ir palaiko, joks vaiko raidos tarpsnis nėra komplikuotas.
Jūsų vaikai yra skirtingo amžiaus, skirtingai su jais reikia kalbėti, taikyti skirtingas auklėjimo metodikas. Kaip suvaldote situaciją šeimoje, kad kasdienybė nevirstų visišku chaosu?
Aš taip neturiu laiko gilintis į kažkokias auklėjimo metodikas, o juo labiau – jas taikyti, kad net nežinau, ką į šį klausimą atsakyti. Yra tokia sparnuota frazė: neauklėkite savo vaikų – auklėkite save, vis tiek jūsų vaikai bus panašūs į jus. Kalbėdama apie auklėjimą, žodį metodikos keisčiau žodžiu vertybės. Kas yra vertybės man? Kūrybiškumas, autentiškumas, originalumas, nepataikavimas masėms, meilė Dievui ir menui, darbštumas, atkaklumas, susilaikymas ir disciplina. Žvelgdama į saviškius, stebiu, kaip kiekviena šių vertybių rezonuoja su konkrečiu vaiku, kuriam reikia patikėti daugiau atsakomybės, kuriam nuduoti drausmės, o kuriam suteikti daugiau kūrybos laisvės.
Kalbant apie chaosą, juokauju, kad šeimos gyvenimui galima puikiai pritaikyti antrąjį termodinamikos dėsnį, kuris išvertus į paprastų žmonių kalbą skambėtų maždaug taip: kiekvienoje uždaroje sistemoje netvarka, laikui bėgant, išlieka tokia pati arba didėja, bet niekada nemažėja. Kadangi prieš Visatos dėsnius nepašokinėsi, belieka pasirinkti požiūrį: arba chaosą sureikšminti ir dėl to jaustis blogai, arba nekreipti į jį dėmesio ir jaustis gerai. Aš renkuosi antrąjį variantą 🙂
Ko gero, vaikai turi skirtingų pomėgių, užsiėmimų. Kas vienija Jūsų šeimą?
…išaugo šaunus, intelektualus, savimi pasitikintis jaunuolis, kuriuo labai didžiuojuosi ir su kuriuo ateityje veikiausiai tapsime verslo partneriais.
Aiškumo dėlei turėčiau iš karto patikslinti: mūsų su vaikų tėvu keliai yra išsiskyrę, o trys iš keturių labai ambicingų atžalų yra pasiryžę valgyti duoną iš meno. Dominykas studijuoja garso režisūrą, Liepa ir Ieva mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, viena – baleto, kita – chorinio dainavimo. Tai reiškia, kad vien jų parodomųjų atsiskaitymų, koncertų ir varžybų susidaro tiek, jog į juos vaikštai kaip į antrą darbo pamainą. Renginiuose taip pat nesėdžiu kaip žiūrovė – vertinu daugiau kaip kritikė: stebiu silpnąsias ir stipriąsias vaiko puses, lyginu su bendramoksliais, deduosi domėn, ką dar galėčiau vaiko labui padaryti kaip mama, o ką palikti šlifuoti pedagogams. Ugdant menininko asmenybę, svarbiausia bendradarbiauti su mokytojais ir netrukdyti jiems dirbti.
Nesu iš tų, kurios vaikuose siekia realizuoti neįgyvendintas savo pačių svajones – tiesiog taip susiklostė, kad vienokiu ar kitokiu buvimu prieš auditoriją paženklinta jau ketvirta giminės karta. Žinau, kokia reikli žmogui yra scena ir kaip mažai jam atleidžia žiūrovas. Žinau ir tą neskalsų kultūrininko duonos skonį, ir tą pakylėjimą, kuris užplūsta mūzai palytėjus. Žinau ir tikiu, kad atkakliai dirbdamas ir siekdamas savo svajonės, kiekvienas gali atsidurti ten, kurlink veržiasi jo širdis. Pati ratais kvadratais atėjau į žurnalistiką, apie kurią svajojau nuo trylikos. Ratais kvadratais į muziką atėjo ir vyriausiasis sūnus, tik 15-os susivokęs, kad be jos neįsivaizduoja savo gyvenimo; per metus išmoko skambinti fortepijonu, dar per kitus pabaigė muzikos mokyklą ir įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dabar ši kūrybinė golgota laukia vyresniosios dukters, kurios įgimtų duomenų veikiausiai nepakaks klasikinio šokio mokslams tęsti ir reikės ieškoti kitų meninės savirealizacijos formų. Tačiau kad ir kas nutiktų, aš, kaip mama, privalau būti ta, kuri tiki savo vaikais net tada, kai jie nustoja savimi tikėti patys.
Tikriausiai nėra dienos be vaikų klegesio, juoko ir linksmybių. Gal turite vaikų auksinių minčių skrynelę?
Visi keturi – žodžio meistrai, tik trys labiau linkę kalbėti, o ketvirtoji – rašyti. Iš Dominyko vaikystės atmintyje išlikęs topinis atsakymas į darželio auklėtojos klausimą, ką dirba tavo mama: „Mano mama nedirba – mano mama vadovauja“. Spalvingą meninę Ievos natūrą papildo dar ir meilė gyvajai gamtai: „Augustinai, einame gaudyti žiurkių!“ – „Aha, einam! Aš jau mačiau, viena nuskrido!“ Futbolo mokyklą lankančiam artistiškajam Augustinui labai patinka damų dėmesys: „Mama, žinok, aš įsimylėjau Gretą. Tai dabar turiu dvi mergas: ją ir tave“.
Santūriausia aukso minčių požiūriu Liepa, labiau linkusi jas dėstyti raštu. Tiesa, atmintin įstrigo jųdviejų su vyriausiuoju broliu pokalbis prieš trejus metus, kai dar mokėsi Eglės Špokaitės baleto mokykloje ir šoko unikaliame kalėdiniame spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“, griežiant Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos vaikų kameriniam ansambliui. Sėdi abu ant galinės automobilio sėdynės ir aptarinėja: Dominykas (17 metų): „Visai gerai griežė. Man patiko pasažas iš Bethoveno V simfonijos“. Liepa (7 metai): „Aha, neblogai, bet konkrečiai Bethovenui man pritrūko spalvų“. Va tokie, va intelektualūs pokalbiai 🙂
Kaip suderinate vaikų auginimą, buitį ir darbą? Kur semiatės jėgų? J
Kol vaikai buvo mažesni, didelių veiklų, ypač reikalaujančių dažnų išvykų, sąmoningai nesiėmiau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad dėl to puikiai jaučiausi – katiniškai laisvos natūros žmogaus buitis neįkvepia. Buvusios klasiokės, kažkada gomuriu patyrusios, kad vis dėlto moku normaliai gaminti maistą, ilgai negalėjo atgauti žado 😀 Laimei, daugelį laikui imlių darbų iš žmogaus perima šiuolaikiniai buities prietaisai, o, pavyzdžiui, namų tvarkymo funkcijas išmintinga patikėti namų tvarkytojai.
Dabar, kai namie beliko vienas darželinio amžiaus pilietis, vėl sau leidžiu darbo keliones. Pati artimiausia – jau sausį į Berlyną, kur vyks trečioji edukacinė konferencija „Aš – versli mama“, skirta Lietuvos ir Vokietijos verslininkių bendradarbiavimui stiprinti. Paskui laukia Kaunas, Stokholmas, Talinas – 2016 m. pirmojo pusmečio planai jau sudėlioti, laukia daug organizacinių reikalų.
Jėgų semiuosi iš muzikos, literatūros, bendravimo su žmonėmis, tikėjimo. Ilsėtis stengiuosi sekmadieniais, nors šiaip pats geriausias poilsis, o kartu ir grožio procedūra, man yra ilgas miegas. Tik kad jo retai pavyksta gauti iki soties – vakare vos sudedi bluostą, žiū, pritykina mažasis, purto už peties ir sako: „Mama, žinok, aš jau beveik miegu“. 😀 Bet kuo didyn vaikai – tuo daugiau laiko sau, tik svarbu jį tinkamai planuoti ir nešvaistyti niekams.
Kaip atsirado portalas „Versli mama“?
Judu kiek brandesnių verslininkių link, kurios jau yra sukaupusios gyvenimiškos ir verslo patirties, persirgusios supermamų ligomis, vertybiškai stabilios, nors tarp portalo herojų yra ir startuolių, ir moterų, kurios nėra mamos, bet jų veikla glaudžiai siejasi su šeima ar motinyste.
Dar talkindama daugiavaikiams, Motinos dienos proga sumaniau veiklioms mamoms organizuoti edukacinę konferenciją – keturių paskaitų apie verslą ir motyvaciją vakarą, kurį pratęstų dalykinių kontaktų mugė. Pavadinimą sugalvojome „Aš – versli mama“, tačiau nuojauta kuždėjo: per daug geras sąskambis, kad niekam iki mūsų nebūtų atėjęs į galvą. Taip interneto paieška aptiko verslimama.lt. Pradėjusi aiškintis, patyriau, kad jauna mama, kelerius metus rašiusi šį tinklaraštį, nusprendė keisti savo veiklos kryptį ir ieškojo, kas galėtų jos idėją tinkamai plėtoti toliau.
Štai jau ketvirtas mėnuo vairuoju šį laivą, ieškodama jam tinkamiausio kurso į moterų širdis. Judu kiek brandesnių verslininkių link, kurios jau yra sukaupusios gyvenimiškos ir verslo patirties, persirgusios supermamų ligomis, vertybiškai stabilios, nors tarp portalo herojų yra ir startuolių, ir moterų, kurios nėra mamos, bet jų veikla glaudžiai siejasi su šeima ar motinyste. Portalą pristatau kaip verslo komunikacijos platformą, kuri galėtų tikti ir vyrams, bet yra subalansuota moterims J Čia kuriamas moteriško verslo įvaizdis, dalijamasi gyvenimo istorijomis, patarimais, pristatomi partnerių mokymai, vaizdo seminarai, konkursai, specialiai portalui tekstus rašo komunikacijos, apskaitos, finansų, automobilizmo sričių ekspertai.
Edukacinės konferencijos – portalo pagalbinis įrankis, skirtas moterų tinklaveikai populiarinti ir verslo kultūrai apskritai kelti. Išeivių skaičiui seniai viršijus milijoninę ribą, nuspręsta išvažiuojamąsias konferencijas rengti ir tose lietuvių tankiai gyvenamose šalyse, kuriose nuo seno puoselėjamos smulkaus ir vidutinio ar šeimos verslo tradicijos.
Konferencijas paprastai organizuojame Lietuvos Respublikos ambasadoje, kviečiamės tų šalių lektorius ir aktyviausius tenykštės lietuvių bendruomenės narius. Lietuvos verslininkėms, kurios turi plėtros užsienyje planų, arba užsienio lietuvėms, galvojančioms verslauti gimtinėje, tokie susitikimai tampa puikia proga užmegzti šiltas dalykines pažintis ir kurti bendrus projektus. Konferencijas stengiamės organizuoti taip, kad jų metu moterys susipažintų ir su lietuvių menininkių darbais, išeitų iš komforto zonos, aplankydamos joms neįprastus renginius.
Planuose daug sumanymų ir projektų, bet Lietuvoje įprasta geras idėjas mikliai nukniaukti, tad garsiai jomis nesidalinsiu J Kniaukimas kniaukimu – tebūnie, tik apmaudu, kai iš geros idėjos padaromas eilinis bobturgis panašiu pavadinimu, iš kurio nei žmogui naudos, nei Dievui garbės.
Ką patartumėte jaunai šeimai?
Laikausi nuomonės, kad vaikų žmonės turi susilaukti tada, kai viduje jaučiasi užtikrintai. Turiu omenyje ne tiek materialinę gerovę (nors ji irgi svarbi), kiek psichologinį nusiteikimą. Vaikas nėra tėvų nuosavybė ar lūkesčių pildytojas. Į šią žemę jis ateina gyventi savo gyvenimo, ir leisdamas jam per save ateiti, kiekvienas pirma turime atvirai prisipažinti, kokį pasaulį šiam žmogui ketiname parodyti: kaip saugią vietą kurti, mylėti ir būti mylimam ar kaip atšiaurią neišbrendamų ašarų ir vargų pakalnę? Nuoširdus asmeninis atsakymas ir bus tas tikrasis. Tad mano patarimas tik vienas – susivokti savyje. Tada atsakymai ateina patys.
Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį 🙂
