Mamų ISTORIJOS. Statusai mamų pasaulyje!
Anądien kalbėjau su savo drauge, gyvenančia užsienyje. Mums belyginant vaikų auginimo ypatumus Lietuvoje ir svetur, ji prasitarė, kad jeigu kada tektų grįžti į Lietuvą, jai būtų baisu. Ir visai ne dėl veiklos stokos, išaugusių kainų, eilių darželiuose, kaip galėtumėte pamanyti, bet dėl labai griežtų mamos ir vaiko suvokimo rėmų, į kuriuos ji, išnaršiusi pusę pasaulio, jautėsi netilpsianti. „Tas perdėtas vaikų darymas genijais. Mažas jau turi skaičiuoti ar sportuoti. Nežaisti, o kažką “protingo” veikti. Ir turėti dizainerio rūbų bei batų“, rašė ji. Ir aš negalėjau nieko jai atsakyti, nes taip ir yra. Ir baikim apsimetinėti, kad taip nėra.
„Kokį vežimėlį turite? Stokke? Ne???! O tai kokį? Zippy? Mmmm… maniau tokių jau negamina“. Kas čia per vežimėlių paroda? Kodėl mamos, ką čia mamos, visos šeimos statusas, kitų šeimų sistemoje matuojamas vežimo ratais? Ar vežimėlio „brendas“ užtikrina, kad vaikui nepus pilvelio, kad tėtis nepamirš mamos palepinti gėlėmis, ar pačiai mamai stumiant „o vau kokį vežimą“ greičiau nukris priaugtas svoris? Gal tik vaikui brangesniame vežime minkščiau miegoti. Nors ne faktas! Pamenu mama man su pasididžiavimu rodė mano pirmąjį vežimą. Sakė sunku buvo gauti, tik per pažintis iš Lenkijos pavyko parsivežti. Ir ką? Man jis atrodė toks juokingas, toks senučiukas, toks man bevertis. O juk mama kažkada jį stumdama galėjo jaustis kiečiausia rajone.
„Lankot ką nors? Nu ta prasme būrelį? Ne? O mes tai jau kai pradėjo laikyt galvą ėjom į muziką ir gebėjimų lavinimą. O ir šiaip nuo gimimo jau lankom baseiną ir šokius nešynėse. Va tuoj vaikščioti pradės tai eisim į dailųjį čiuožimą“. Aš neprasimanau, buvau sutikusi tokią mamą. Būreliai yra gerai. Labai gerai. Jie reikalingi, bet nėra būtini. Juolab nėra privalomi. Mes taip skubame išmokyti vaiką dainuoti, šokti, linksniuoti, skaičiuoti iki šimto, pamiršdami išmokyti žymiai svarbesnių dalykų: padaryti „caca“ verkiančiam draugui, pasidalinti kastuvėliu smėliadėžėje, pastebėti alkaną kačiuką. Tam viskam nėra laiko, nes jei nemiegam, tai tada skubam iš baseino, į muziką, nes po jos dar dailusis čiuožimas…
„Kur pirkot batus šiam sezonui? Batų kalne? O kur čia toks yra? Gi į Zarą kokių gražių privežė!!“. Matyt, pats kvailiausias dalykas investuoti į drabužius ir batus. Ypač vaiko. Juk jie taip greitai auga. Tą žinom visos ir visos esam nors kartą nusistebėjusios, kad vaikų rūbai brangesni, nei suaugusių. Žinom, suprantam, bet apsisukusios vėl lipam ant to paties grėblio. Na tebūnie tiesa, kad žmogų sutinkam pagal rūbą, bet ta taisyklė negalioja vaikų pasaulyje, jie sutinka pagal šypsena ir pagal tai, kas drąsiau eina žaisti. Ir jų pasaulyje labiausiai liūdna ne tam, kurio batai pigiausi, o tam, kuriam mama liepė šiukštu neišsipurvinti, nes „juk žinai, kiek šitie rūbai kainavo!“.
Statusai, etiketės, dizaineriai, nelygis, tobulos instagramo nuotraukos egzistuoja tik mūsų, suaugusiųjų pasaulyje. Vaikų pasaulyje viskas matuojama kitais matais: mamos apkabinimu, tėčio sūpynių postūmiais, močiutės varškėtukais, draugo šypsena, nuotykiais, atradimais ir nuoširdumu. Vaikų pasaulyje nėra rėmų, nėra atskirčių. Mamų pasaulyje jų irgi nebūtų, jei pačios jų nekurtume. Bet ne viskas taip paprasta, tad einu kepti blynų, nes jau tuoj mums į baseiną.
