Kad žinotume, ką veikia tėtis…
Šį kartą aptarkime labai kasdienišką, bet gana painią sąvoką “tėvystė”. Gimus vaikui, dažnas vyras, susiduria su baime, kad nežinos, kaip reikia elgtis su vaiku, kad nemokės būti geru tėčiu. Savo straipsnį pradėsiu trumpa istorija, kuri puikiai iliustruoja, tai, kaip jaučiasi dažnas vaikas galvodamas apie tėtį.
„Kai buvau maža, man atrodė, kad visi tėčiai – tai kaip lempelė šaldytuve. Kiekvienuose namuose jų yra po vieną, bet niekas nežino, ką jie veikia kai namų durys uždaromos. Mano tėvas išeidavo iš namų anksti ryte, o vakare sugrįžęs būdavo labai laimingas, kad štai ir vėl esame kartu. <…> Kiekvieną kartą, kai žaisdavau su lėlėmis, lėlė – mama turėdavo atlikti aibę visokiausių dalykų. Nežinodavau, ką galėtų veikti lėlė – tėtis, todėl ištardavau už jį: „Ką gi turiu eiti į darbą,“ – ir numesdavau lėlę po lova.Kai buvau devynerių, vieną rytą tėtis nepakilo iš lovos ir neišėjo į darbą. Jį nugabeno į ligoninę ir kitą dieną tėtis mirė. Tada nuėjau į savo kambarį ir ėmiau ieškoti po lova lėlės – tėčio. Ištraukiau, nuvaliau nuo jos dulkes ir pasodinau ant savo lovos.Mano tėvas niekada nieko nedarė. Todėl nemaniau, kad jo išėjimas anapus man bus toks skausmingas. Dar ir šiandien nesuprantu, kodėl “(Erma Bombeck iš Ferrero 2009,126).
Vaikai neretai sunkiai gali priskirti tėčiui tenkančias pareigas, bet jie labai gerai suvokia jo emocinę svarbą. Jis brangus, nes jis tiesiog tėtis. Tuo tarpu, mama brangi, nes seka pasaką prieš miegą, daro valgyti, eina pasivaikščioti, myluoja, randa minutėlę laiko pažaisti, tarp visų nesibaigiančių darbų. Matydamas tokius lyčių vaidmenis vaikas palaipsniui susiformuoja nuomonę apie tai, ką turi daryti tėtis ir mama. Dėl to gana retai yra keliamas klausimas „ką reiškia būti mama?“, nes tai atrodo savaime suprantamas dalykas. Tuo tarpu tėvystė tampa kur kas paslaptingesnė samprata.
Menkas tėvų dalyvavimas šeimos gyvenime ir didelė emocinė distancija tarp vaikų ir tėvų dabar yra suprantama kaip didelė socialinė problema. Vyrams sunku mylėti, rūpintis, prižiūrėti vaikus nenaudojant tėvui suteikiamos galios. Be to, berniukai ir vyrai nėra mokomi rūpintis kitais, jie yra kitaip ugdomi nei moterys, todėl vaikų priežiūros, švelnumo, aktyvaus jausmų demonstravimo, emocinio atsiskleidimo aspektai jiems yra svetimi savo konceptualia prasme: nuo mažens berniukai mokomi kitokių elgesio formų, kurios dažnai siejasi su jausmų slėpimu, aktyvumu, tvirtumu. Tradicinio vyriškumo reprezentacijos pradedamos formuoti nuo pat kūdikystės berniukus rengiant melsvais rūbeliais bei mokant žaisti su kareivėliais bei mašinėlėm, bei ugdant neverkiančio, nesiskundžiančio bei emocijų nedemonstruojančio „tikro“ vyro įvaizdį. Kultūriškai motinystę galima paaiškinti kaip aktyvų veiksmą, tuo tarpu tėvystė yra pasyvi. Sociologinės studijos leidžia suvokti tėvystę kaip „asimetrinę poziciją tokiose binarinėse tipologijose kaip nesantis/esantis, bejėgis/galingas, geras/blogas“ (Haywood 2003, 45).
Psichoanalitikė N.Chodorow (Marsiglio 1995) teigia , kad identifikavimąsi su lytimi formuoja besikartojanti patirtis ir išskirtiniai pastiprinimai. Pasak jos, mergaitėms yra paprasčiau prisiimti mamos vaidmenį bei identifikuotis su ja, nes ji visą laiką matė moters-mamos pavyzdį. Tuo tarpu vyrui tapti tėvu yra sunkiau, nes jį auklėjo moteris. Vyrams sunku tapti tėvais, nes jiems trūksta ankstyvos identifikacijos su savo pačių tėvais.
Paskutiniu metu pradėta daug kalbėti apie tėvystę ir galimus tėvo vaidmenis šeimoje. Šeima, nėra statiška ir turi taikytis prie besikeičiančių visuomeninių vertybių bei poreikių, bei pati keistis. Seniau vaikui gimus, į klausimą „kas prižiūrės kūdikį“ būdavo vienareikšmiškai atsakoma, kad moteris. Dabar nors ir labai nedrąsiai jau pradedama mąstyti ir apie alternatyvias galimybes, kai namuose su vaiku pasilieka tėvas, o mama eina dirbti. Kaip priešpriešos „tradiciniam“ tėviškumui arba „nedalyvaujančiam“ tėvui yra iškeliamos „naujosios“ tėvystės arba „dalyvaujančio“ tėvo sampratos, kuriomis galima apibūdinti vyrus, kurie „aktyviai dalyvauja šeimos gyvenime, šeimą vertina ne mažiau nei profesinę karjerą, eina tėvystės atostogų, keliasi naktį prie lopšio, keičia sauskelnes ir maitina vaiką, dalinasi namų ruošos pareigomis, kurį tėvystė „veža” ir kuriam būdingos tokios charakteristikos kaip drąsa, ryžtas, atsakingumas, tolerancija, išsilavinimas, švelnumas ir rūpestingumas“.
Į klausimą dėl ko yra svarbu keisti tėvystės sampratą gali būti atsakoma daugiareikšmiškai, mat tėvystės aspektas apima ne tik tam tikrus lyčių santykių aspektus, ekonominius santykius, bet ir psichologinius bei su socializacijos klausimais susijusius aspektus. Psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas turi didžiulę reikšmę. “Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o pirmiausia, ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai išsiskiriančius veiksmus.“ (Litvinaitė 2004). Tiesa „dauguma kūdikio gimimo laukiančių vyrų neįsivaizduoja, kaip elgsis su naujagimiu. Tėvo vaidmens modeliavimas vyrų mintyse yra maždaug toks: jie mato save su 2-3 metų vaiku arba paaugliu. Tam įtakos turi faktas, kad tėvo vaidmuo nėra ugdomas nuo vaikystės taip, kaip jis ugdomas būsimoms motinoms.“ (Litvinaitė 2004). Tad „naujojo“ tėvo savybės po truputį turėtų būti formuojamos vaiko socializacijos metu, nes būtent tuo laiku formuojasi jo idėjos apie pasaulį, būtent tuo metu vaikas sau prisiimdamas lyties tapatybę, prisiima ir tai tapatybei suteikiamas reikšmes, vaidmenis, bei elgesio modelius.
Tėvystės sąvokos atstatymo reikšmė iškyla ir dėl šiuolaikinės vyriškumo krizės. Vyrams per sunku atlaikyti visuomenės ir šeimos keliamus reikalavimus. „Visuomenė suteikia berniukams ir vyrams aiškų jų svarbos suvokimo jausmą, tačiau šis svarbos jausmas, kuriantis vyrišką pasaulėjautą (tokius bruožus kaip skausmo neigimą, silpnumo sutramdymą, nepasitikėjimą intymumu ir artumu, baimę prarasti kontrolę) tikrai neleidžia vyrams sėkmingai atlikti tėvo vaidmens“ (Tereškinas 2005).
Norint tai pakeisti svarbus vaidmuo turėtų tekti socializacijai – šeima ir mokykla šiame procese turi labai svarbų vaidmenį. Iš pat pradžių vaikus galima mokyti rūpintis gyvūnais ir pamažu pereiti prie rūpinimosi kūdikiais, mažesniais vaikais, senais, neįgaliais žmonėmis.
Norėdami, kad “lėlė tėtis” vaiko žaidimuose užimtų tokią pat aktyvią poziciją, kaip ir “lėlė mama”, turime leisti vaikui pamatyti, jog tėtis gali tiek daug, kiek ir mama, pavyzdžiui pavalgydinti ar aprengti kūdikį. Vaikai, kurie mato aktyvų tėvų dalyvavimą savo gyvenime, ateityje nesusidurs su dilema ”ką reiškia būti tėčiu?”, nes jie žinos, ką veikia tėtis…
Šaltinis: Šeimos Santykių Institutas
