Jūsų reakcija į pašalinių žmonių pastabas vaikui

Turbūt nėra tėvų, kurie nebūtų patekę į situaciją, kai viešoje erdvėje sulaukia nepažįstamo žmogaus pastabos, pamokymo ar net priekaišto dėl savo vaiko elgesio. „Argi galima taip rėkti?“, „Kodėl leidžiate jam taip elgtis?“, „Jūsų vietoje aš…“ – tokios ir panašios frazės gali kaip reikiant išmušti iš vėžių, sukelti pyktį, gėdą, norą gintis arba tiesiog prasmegti skradžiai žemę. Kaip elgtis tokiose nemaloniose situacijose, kad ir vaikas nepatirtų žalos, ir patiems pavyktų išlaikyti ramybę bei orumą?

Kodėl svetimų pastabos taip žeidžia? Tėvų jausmai

Pirmiausia svarbu suprasti, kodėl nepažįstamųjų kritika dažnai paliečia taip jautriai.

• Tėvystės instinktai: Natūraliai norime apsaugoti savo vaiką nuo bet kokios (net ir žodinės) agresijos ar neigiamo vertinimo. Svetimo žmogaus pastaba gali būti suvokiama kaip puolimas prieš mūsų vaiką.
• Socialinis vertinimas: Vieša kritika suaktyvina baimę būti „blogais tėvais“ kitų akyse. Nerimaujame, ką pagalvos aplinkiniai, jaučiamės vertinami ir teisiami dėl savo auklėjimo metodų (ar jų nebuvimo).
• Nuovargis ir pažeidžiamumas: Augindami vaikus, ypač mažus, tėvai dažnai būna pavargę, patiria daug streso. Tokios būsenos esame jautresni kritikai, mums sunkiau išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
• Streso reakcija: Kritika gali aktyvuoti mūsų „ kovok arba bėk“ reakciją – norisi arba pulti gintis ir aiškintis, arba kuo greičiau pabėgti iš nemalonios situacijos.

Suvokdami savo pačių reakcijų priežastis, galime lengviau jas valdyti ir reaguoti apgalvotai, o ne impulsyviai.

Vaiko pasaulis: kodėl jis elgiasi „netinkamai“?

Prieš reaguojant į pastabą, verta prisiminti vaiko raidos ypatumus. Dažnai aplinkiniams užkliūvantis elgesys yra visiškai normalus tam tikrame amžiaus tarpsnyje:

• Mažyliai (1-3 metai): Jų kalba ir savireguliacijos įgūdžiai dar tik vystosi. Stiprias emocijas (pyktį, nusivylimą, džiaugsmą) jie dažnai reiškia garsiai ir fiziškai (verkia, rėkia, krinta ant žemės, priešinasi). Jie aktyviai tyrinėja pasaulį per pojūčius, nori viską liesti, ragauti, bandyti – tai natūralus mokymosi būdas, o ne „neklausymas“. Savojo „aš“ suvokimas skatina ginti savo norus ir ribas („Mano!“, „Ne!“).
• Ikimokyklinukai (3-5 metai): Jie mokosi socialinių taisyklių (dalintis, laukti eilės, valdyti impulsus), tačiau tai vyksta palaipsniui ir su klaidomis. Jiems vis dar sunku ilgai išlaikyti dėmesį, ramiai nusėdėti vietoje. Jų vaizduotė labai laki, kartais riba tarp žaidimo ir realybės gali išsitrinę.

Suprasdami, kad vaiko elgesys dažnai yra ne „blogas“ tyčia, o tiesiog atitinka jo raidos etapą, galime ramiau reaguoti į aplinkinių pastabas ir labiau pasitikėti savo sprendimais.

Reakcijos planas: 4 žingsniai viešoje vietoje

Kaip konkrečiai elgtis sulaukus nepageidaujamos pastabos?

1. Sustokite ir įkvėpkite: pirma – jūsų reakcija

• Padarykite pauzę: Nesvarbu, ar pastaba pagrįsta, ar ne, neskubėkite reaguoti impulsyviai (pykčiu, gynyba, atsiprašinėjimu). Giliai įkvėpkite.
• Prioritetas – vaikas: Mintyse priminkite sau: „Mano ryšys su vaiku dabar svarbiau nei šis žmogus“. Jūsų rami reakcija bus geriausias pavyzdys vaikui.

2. Įvertinkite situaciją: reali grėsmė ar nuomonių skirtumas?

• Saugumas: Ar vaiko elgesys kelia realų pavojų jam pačiam ar kitiems? Ar jis gadina svetimą turtą?
• Normos: Ar vaiko elgesys iš tiesų peržengia visuotinai priimtas elgesio normas konkrečioje vietoje (pvz., lakstymas po bažnyčią vs. lakstymas parke)?
• Subjektyvumas: O gal tai tiesiog jūsų ir nepažįstamojo skirtingas požiūris į tai, kas yra „triukšmas“, „netvarka“ ar „tinkamas“ vaiko elgesys?

3. Kai pastaba pagrįsta: saugumas ir mokymasis

Jei suprantate, kad pastaba teisinga ir vaiko elgesį reikia koreguoti:

• Veikite ramiai: Pirmiausia nutraukite netinkamą ar nesaugų veiksmą.
• Venkite viešo gėdinimo: Nebarkite, nešaukite ir jokiu būdu nebauskite vaiko kitų akivaizdoje. Tai jį žemina, gąsdina, menkina jo savivertę ir nieko neišmoko, tik sukelia neigiamas emocijas. Be to, tai rodo jūsų pačių nesugebėjimą valdytis.
• Kalbėkitės privačiai: Pasikvieskite vaiką į šalį arba pritūpkite prie jo. Trumpai ir aiškiai jo amžiui suprantama kalba paaiškinkite, kodėl taip elgtis negalima ir kaip reikėtų elgtis kitaip. Pvz.: „Matau, kad smagu mėtyti smėlį, bet jis gali pataikyti kitiems vaikams į akis ir jiems skaudės. Smėlį kasame kastuvėliu čia.“
• Atidėkite pokalbį: Jei jaučiate stiprų pyktį arba situacija netinkama pokalbiui, ramiai pasakykite: „Dabar turime eiti/baigti. Apie tai pasikalbėsime vėliau.“ Ir būtinai pasikalbėkite, kai visi nurimsite.

4. Kai kritika nepagrįsta: mandagus ribų brėžimas

Jei pastaba yra tik subjektyvi nuomonė ar priekabė:

• Modeliuokite pasitikėjimą: Jūsų rami ir užtikrinta reakcija rodo vaikui, kaip galima reaguoti į kritiką neprarandant savigarbos.
• Neginčykite: Nėra prasmės įrodinėti savo tiesos nepažįstamam žmogui. Venkite akių kontakto, jei nenorite tęsti bendravimo.
• Nustatykite ribą mandagiai, bet tvirtai: Galite naudoti vieną iš šių frazių (pasirinkite pagal situaciją ir savo būdą):
  • Trumpas „Ačiū.“ (ir nusisukimas).
  • „Ačiū už jūsų nuomonę.“
  • „Dėkojame už jūsų rūpestį, mes susitvarkysime.“
  • „Suprantu jūsų požiūrį, tačiau mes elgiamės/manome kitaip.“
  • „Aš pati(-s) sprendžiu, kaip auklėti savo vaiką.“
• Palaikykite vaiką: Po tokio incidento galite vaikui trumpai paaiškinti (jei jis supranta): „Tetai nepatiko, kaip tu garsiai juokeisi, bet man smagu, kai tu džiaugiesi. Tiesiog kavinėje stenkimės juoktis truputį tyliau.“ Parodykite, kad esate jo pusėje. Jūsų ryšys ir vaiko pasitikėjimas jumis yra svarbiau už svetimo žmogaus pritarimą.

Kodėl svetimi kišasi? Supratimas padeda nereaguoti asmeniškai

Kartais lengviau išlikti ramiam supratus galimas nepažįstamųjų kišimosi priežastis (kurios dažniausiai susijusios su jais pačiais, o ne su jumis):

• Nuoširdus, bet netaktiškas susirūpinimas.
• Kitokios kartos ar kultūros auklėjimo normos.
• Vaikų elgesio ir raidos nesupratimas.
• Noras pasirodyti „teisingu“, pamokyti.
• Asmeninės problemos ar tiesiog bloga nuotaika.

Suvokdami, kad dažnai tai nėra asmeninis puolimas prieš jus ar jūsų vaiką, galite lengviau atsiriboti ir nereaguoti gynybiškai.

Stipriname atsparumą: ko išmoksta vaikas (ir tėvai)?

Nors nemalonios, tokios situacijos gali tapti ir vertingomis pamokomis:

• Vaikas mokosi: Matydamas jūsų ramią ir pagarbią, bet tvirtą reakciją, vaikas mokosi, kaip ateityje pačiam elgtis su kritika, kaip apginti savo nuomonę neįžeidžiant kitų, kaip brėžti asmenines ribas.
• Tėvai mokosi: Kiekviena tokia situacija – proga ugdyti savo kantrybę, emocijų valdymą, pasitikėjimą savo auklėjimo principais ir gebėjimą ramiai atstovėti savo poziciją.
• Stiprėja ryšys: Kai vaikas jaučia, kad tėvai yra jo pusėje, jį supranta ir gina (ne aklai, bet protingai), jo pasitikėjimas tėvais ir saugumo jausmas tik stiprėja.

Pabaigai

Jūs esate savo vaiko tėvai ir geriausiai žinote, kas jam tinka. Nors kartais verta įsiklausyti į aplinkinių nuomonę, ypač jei ji susijusi su saugumu, neleiskite nepažįstamų žmonių kritikai griauti jūsų pasitikėjimo savimi ar gadinti santykių su vaiku. Išlikite ramūs, įvertinkite situaciją, veikite vaiko interesų labui ir atminkite – jūsų meilė ir palaikymas vaikui yra svarbiau už bet kokį svetimo žmogaus žodį.