Iš kur semtis kantrybės?
„Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės!“ – ko gero, tai pats dažniausias linkėjimas jauniems tėvams. Ir iš tiesų, turbūt kiekviena mama ar tėtis yra bent kartą atsidusęs: „mano kantrybė ne geležinė“, „nebeturiu kantrybės“, „kiek galima?!“. Atrodo, kad kantrybė yra kažkoks išsenkantis resursas, kurio nuolat trūksta. Bet ar tikrai? O gal kantrybės šaltinis slypi visai ne ten, kur mes įpratę ieškoti?
Užuot siūlę ieškoti kantrybės Nemuno dugne, pažvelkime į ją kiek kitaip: galbūt kantrybė nėra kažkas, ką mes turime ar neturime, o veikiau mūsų pačių susikurtas reiškinys, glaudžiai susijęs su mūsų lūkesčiais?
Kantrybės „limitai“: kodėl jie taip greitai išsenka?
Dažnai sakome „praradau kantrybę“ arba „kantrybė baigėsi“. Pagalvokime, kada taip nutinka.
Pavyzdžiui, guldote vaiką pietų miego. Galvoje turite planą: užtruksime 20 minučių. Kantriai skaitote pasaką, dainuojate lopšinę, glostote… Praeina 20 minučių, 25, 30… Mažylis vis dar nemiega. Ir štai – jūsų suplanuotas „kantrybės limitas“ išnaudotas. Viskas. Jus apima pyktis, apmaudas, nusivylimas – kantrybė išseko.
Kodėl? Nes rezultatas neatitiko jūsų lūkesčio ir nusistatyto laiko limito. Jūs turėjote lygiai tiek kantrybės, kiek buvote sau „leidę“ turėti šioje konkrečioje situacijoje.
Besąlyginė kantrybė: kada ji atsiranda?
Dabar prisiminkite situaciją, kai jūsų vaikas suserga. Temperatūruojantį, neramų mažylį jūs sūpuojate, glostote, nešiojate valandų valandas – tiek, kiek reikia, kad tik jam palengvėtų. Ar tuomet galvojate apie „kantrybės limitą“? Vargu. Šioje situacijoje jūsų tikslas – padėti vaikui čia ir dabar, ir jokie išankstiniai laiko rėmai neegzistuoja. Jūs tiesiog darote tai, ką reikia daryti.
Panašiai ir mokantis. Jei leidžiate mokinukui mokytis rašyti raides ar skaičiuoti jo paties tempu, džiaugiatės kiekvienu mažu pasiekimu. Bet vos tik nusistatote griežtą tikslą („Per šiandien turi išmokti parašyti A raidę taisyklingai!“) ir rezultatas neatitinka lūkesčio – kantrybė vėl išgaruoja. Ji baigiasi, nes susiduria su vaiko realybe – jo individualiu mokymosi tempu, suvokimo stiliumi, galbūt kitokiais įgimtais talentais, kurie prasilenkia su jūsų planais.
Ką daryti, kai „trūksta kantrybės“? Dėmesys priežasčiai, o ne kovai
Suprantama, negalime laukti amžinybę, kol vaikas užmigs ar išmoks eilėraštį. Tačiau vietoj to, kad kovotumėte su pačiu vaiku ar jo elgesiu („Kodėl nemiegi?!“, „Kodėl nesimokai?!“), verta pabandyti suprasti to elgesio priežastį.
- Kodėl vaikas nenori miegoti? Gal bijo tamsos? O gal bijo likti vienas, atsiskirti nuo jūsų po smagaus žaidimo? Gal per daug pavargęs arba, atvirkščiai, dar nebuvo pakankamai aktyvus? O gal tiesiog nori artumo?
- Kodėl nesiseka mokytis? Gal užduotis per sunki? Gal jam reikia kitokio paaiškinimo? O gal jis tiesiog pavargęs ar jam neįdomu?
Kai pradedame ieškoti priežasties, o ne tik reaguoti į „blogą“ elgesį, mūsų požiūris keičiasi. Nebelieka tikslo „nugalėti“ vaiką ar priversti jį paklusti mūsų lūkesčiams. Atsiranda tikslas suprasti ir padėti jam įveikti sunkumą. O kai keičiasi tikslas, keičiasi ir mūsų vidinė būsena – pyktį ir nekantrumą keičia noras suprasti ir padėti.
Kantrybės „šaltinis“ – lankstumas ir augimas kartu
Taigi, galbūt tikrasis kantrybės šaltinis yra ne kažkur išorėje, o mūsų pačių viduje – gebėjime atsisakyti standžių lūkesčių ir laiko limitų? Galbūt tai yra sprendimas prisitaikyti prie vaiko, o ne bandyti įsprausti jį į savo susikurtus rėmus ir teorijas?
Tai nereiškia, kad vaikui nereikia ribų ar dienotvarkės. Tačiau tos ribos turėtų būti nustatomos su meile ir supratimu, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir galimybes, o ne į mūsų pačių nekantrumą ar įsivaizdavimą, kaip „turėtų būti“.
„Sumanūs tėvai neapsiriboja lūkesčiais, jie paiso vaiko, jie prisitaiko ir auga kartu su savo vaiku,“ – teigiama originaliame tekste. Priimkime tai kaip pagrindinę mintį: kantrybė gimsta ne iš pastangų „iškentėti“, o iš noro suprasti, prisitaikyti ir augti kartu su savo vaiku.
