Simonos gyvenime viskas lyg pagal laimingo gyvenimo receptą: susipažino su būsimu vyru, keletą metų draugavo, susituokė, tuomet 2 metus pagyveno „sau“ ir 25-ojo gimtadienio proga nusprendė, kad atėjo laikas šeimos pagausėjimui. Kadangi nėštumas planuotas, tai praėjus vos porai savaičių, būsima nėštukė nekantraudama atliko nėštumo testą. Ji nežinojo, kad rezultatai anksčiausiai rodomi, kuomet nėštumui yra ne mažiau kaip 4 savaitės. Pirko ji ir antrą testą, abu neigiami. Tačiau požymiai bylojo ką kita: Simonai skaudėjo krūtinę, erzino kvapai. Būsima mamytė nusprendė pabandyti trečią kartą, ir šis nesumelavo – Simona laukiasi.

Viskas sugriuvo. Visi planai žlugo. Apėmė neviltis, graužatis…

Džiaugsmas užplūdo būsimus tėvelius ir šie jau kitą dieną šia žinia pasidalino su savo tėveliais, būsimais seneliais. Pastarieji, žinoma, kelerius metus laukę anūkų, šią žinią sutiko su džiaugsmo ašaromis. Didžiuliai sveikinimai skriejo ir nuo draugų būrio.

Simona iš peties griebėsi užtikrinti sveiką ir sklandų savo kūdikėlio pilvelyje augimą: pradėjo sveikai maitintis, gerti nėščiųjų vitaminus, tepti odą drėkinamuoju kremu, nusipirko nėštukei tinkamų drabužių. Kiekvieną vakarą su vyru skaitė apie vaisiaus vystymąsi įsčiose, šnekėjo su savo būsimu mažyliu. Vienintelis dalykas, ko Simona nesuspėjo – įsigyti kūdikio drabužėlių. Sako, norėjo, net matė nuostabius kūdikėlių tapukus (batukus), tačiau tarsi kažkas ją sustabdė iš vidaus. Nors minties, kad kūdikėlis nuspręs negimti, nei Simona, nei jos vyras net nesvarstė.

Suėjus 12-kai nėštumo savaičių, Simona, kaip įprasta, iškeliavo į darbą. Ji prisimena, kad ta diena buvo labai graži, saulėta. Per pietų pertrauką susitiko su seniai matyta drauge, abi linksmai pasišnekučiavo, pasidžiaugė gera savijauta nėštumo metu. Tik vos grįžus į darbą pajuto, kad kažkas negerai. Su nerimu nubėgo į tualetą ir išvydo kraują.

Netrukus būsima mamytė sėdėjo Didžiosios Britanijos ligoninės priimamajame. Ji sėdėjo ir laukė. Laukė savo eilės pas daktarą. Laukė, kol pamatuos kraujo spaudimą. Laukė, kol pamatuos temperatūrą. Laukė, kol paims kraują. Simona laukė, o jos kūdikėlis tuo metu balansavo tarp gyvybės ir mirties. Simona, kaip, kaip tu taip ramiai laukei?- klausiame jos. Simona pasakoja, kad ji iki paskutinės minutės netikėjo, kad kažkas nutiks jos vaikeliui. Taip tiesiog negalėjo būti, juk jis toks laukiamas, toks mylimas. Juolab kraujavimas buvo sustojęs ir ji puikiai jautėsi. Netikėjo net tuomet, kai daktarai susirūpinę dėl jos šlapimo tyrimo rezultatų, nedelsiant ją pasikvietė į kabinetą ir atlikę papildomus tyrimus, konstatavo persileidimą.

Tai buvo be galo skaudus smūgis. Išsiliejusi vyrui ant peties, grįžo pas gydytoją. Ir šie, visų nuostabai, pasakė, kad nėra tikri dėl to, kas įvyko, todėl prašė ateiti kitą dieną pakartotinėms procedūroms. Ar tai reiškia, kad jis vis dar gyvas? Būtent taip ją bandė guosti vyras. Dar ne viskas prarasta. Būsimi tėveliai grįžo namo, pailsėjo. Simona nusprendė duše nusiprausti visą patirtą išgąstį ir baimę. Ir čia ji galiausiai suprato, kad vis dėl to vaikelis, balansavęs tarp gyvybės ir mirties, nusprendė negimti. O gal gimti – čia ir dabar.

Simona vėl pradėjo gausiai kraujuoti, kraujavimą sekė silpni spazminiai skausmai, kurie vis stiprėjo, stiprėjo, stiprėjo. Ligoninėje Simona lyg paklaikusi blaškėsi ir ieškojo pagalbos, kad kas padėtų bent truputį apmalšinti beprotišką skausmą. Užuot sulaukusi supratimo, ji teišgirdo – palaukite. Deja, šį kartą diagnozė buvo galutinė – persileidimas.

Viskas sugriuvo. Visi planai žlugo. Apėmė neviltis, graužatis… Kodėl? Gal galėjau to išvengti? Sustabdyti? Gal kažką padariau ne taip? Gal kažko nepadariau? Simona sako, kad nugalėti netekties skausmą jai padeda literatūra, kuri paaiškina, kodėl įvyksta persileidimai bei pataria nekaltinti savęs. Ji tikrai nori vaikelio, ji tiki kada nors tapsianti mama, tačiau patirtas išbandymas reikalauja šiek tiek laiko. Skauda…,- sako ji.

Nepaisant šio didžiulio sukrėtimo, Simona šypsosi ir pataria visoms nėštukėms džiaugtis savo kūdikėliais, tikėti, kad viskas bus tik gerai. Kartais taip nebūna, bet Dievas siunčia išbandymus tiems, kas su jais susidoroja.

Apie persileidimą

Konsultuoja akušerė Ieva Girdvainienė, www.gandrolizdas.lt

Persileidimas – tai nėštumo nutrūkimas iki 22 savaitės, kai vaisius sveria mažiau nei 500 g.

Persileidimo priežastys:

• chromosomų pokyčiai
• gimdos patologija (sąaugos, anomalijos, miomos)
• įvairios moters ligos (širdies, inkstų, skydliaukės, infekcinės, kt.)
• trauma ar apsinuodijimas
• gimdos kaklelio nepakankamumas
• sutrikusi vaisiaus raida, apsigimimai
• motinos ir vaisiaus kraujo grupių nesuderinamumas
• kiti veiksniai (prastos gyvenimo, kenksmingos darbo sąlygos, žalingi įpročiai, nepilnavertė mityba)

Persileidimo simptomai:

• skausmas pilvo apačioje (gali būti panašus į sąrėmius)
• negausios kraujingos išskyros iš makšties ar net gausus kraujavimas
• su krauju pasišalinantys audinių gabalėliai

Kartais žuvęs vaisius lieka gimdoje. Tokiu atveju gimda mažėja, gali atsirasti tamsaus kraujo išskyrų, iš krūtų sunkiasi pienas, nėštumo testas tampa neigiamas. Jei toks vaisius užsibūna gimdoje ilgiau kaip mėnesį, sutrinka moters kraujo krešėjimas, gali prasidėti gyvybei pavojingas kraujavimas.

Publikuota žurnale „Sumani mama” nr. 1.