Šimtmečius mamų mylėtas pagalbininkas vėl išgyvena ne pačius geriausius laikus – medicinos mokslui bei tėvų sąmoningumui plačiais mostais iriantis į aukštumas, nekaltutis silikono gabalėlis žviegiančio pyplio burnoje vėl ir vėl praranda gerą reputaciją. Kad vaikų auginimas netaptų tik mitais ir nuogirdomis apipintu reikalu, pabandysime aptarti visus čiulptuko „už“ ir „prieš“.

Truputis istorijos ir fiziologijos

Liudijimų, jog mamos pasilengvindavo sau gyvenimą mažyliui įduodamos čiulptuką – tiksliau, kažką panašaus į tai – randama dar penkioliktame amžiuje, tačiau nė nereikėtų abejoti, jog mamų išradingumo neribojo laikmetis, tiesiog niekas to neaprašė.

Mūsų protėviai mums įprastą latekso ar silikono burbulėlį keisdavo į skepetėlėn suvyniotą duonos gabalėlį, pamirkytą meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje vilgytą ilgą skudurėlį su mazgu gale. Mūsų protėviai mums įprastą latekso ar silikono burbulėlį keisdavo į skepetėlėn suvyniotą duonos gabalėlį, pamirkytą meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje vilgytą ilgą skudurėlį su mazgu gale. Štai 1506 m. dailininko A.Diurerio paveiksle „Madona su dagiliu“ pavaizduota moteris laiko kūdikį, kurio rankoje – pirmykštis čiulptukas iš audinio ir „įdaro“. Įvairių pasaulio šalių pediatrijos vadovėliai aprašo akmenų, koralų, kauliukų, net šakelių pritaikymą mažai nepasotinamai burnytei. Tačiau pirmasis čiulptukas, savo forma ir paskirtimi panašiausias į tą, kurį galime nusipirkti dabar, patentuotas tik 1901m., vaistininko Christian W. Meinecke iš Manheteno, JAV. Jo iš indiškos gumos ir metalinio skridinėlio pagamintas čiulptukas išpopuliarėjo po kelių dešimtmečių, nuo to laiko ne kartą keistas jo dizainas, lateksas – silikonu, pritaisytas žiedelis, kad būtų lengviau išimti jį iš vaikučio burnos, patentuota „ortodontinė“ jo forma ir daug kitų detalių, įskaitant jo pavadinimus („tūtukas“, „papkis“, „soskė“ ir dar devynios galybės), nekeičiančios vieno esminio fakto – kūdikis nori žįsti.

Žindymas yra vienas iš instinktų, padedančių naujagimiui maitintis. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Paprastai šie fiziologiniai poreikiai patenkinami žindant krūtį, tačiau jei mama dėl tam tikrų priežasčių nemaitina savo vaiko krūtimi arba vaiko poreikis žįsti yra nuolatinis, net kai kūdikis pasisotinęs, bei varginantis jau ir taip nusigalavusią mamą, prireikia ieškoti sprendimo – mažyliai patys pradeda žįsti savo lūpytes, pirštukus ar kumštelį. Tačiau dažniausiai nepatenkintą poreikį išreiškia kurtinančiu verksmu.

Tarp mitų ir tikrovės

Neveltui straipsnio pradžioje užsiminta, jog čiulptukas blogus laikus išgyvena nebe pirmąkart. Vos atsiradus „oficialiajai“ jo versijai, amerikiečių gydytojai bandė įtikinti motinas, jog šie gumos gabalai susiję su ankstyva vaikų masturbacija bei ydinga seksualine elgsena ateityje, žalingais įpročiais ir negebėjimu valdyti savo emocijų. Dar buvo teigiama, jog nuolatinio svetimkūnio buvimas burnoje plonina liežuvio raumenis, mažina intelektinį kūdikio potencialą, lėtina kalbos raidą, skatina infantilų rijimą. Vis tik įrodymais grįsta medicina su šiais teiginiais nesutinka.

Vienas esminių čiulptuko priešininkų teiginių – naujagimiui duodamas čiulptukas iškreipia motinos pieno gamybos procesą (jį mažindamas). Prie kietoko ir burnoje formos nekeičiančio čiulptuko pripratęs kūdikis vėliau netaisyklingai apžioja minkštą paslankų krūties spenelį ir formuojasi ydingi čiulpimo įpročiai, taip paversdamas žindymą motinai skausmingu, to rezultatas – mažėjanti pieno gamyba. Kūdikiams palankiose ligoninėse laikomasi „jokio čiulptuko, jokio žinduko“ politikos, mat, moksliškai įrodytas ryšys tarp čiulptuko naudojimo ir trumpesnio žindymo krūtimi laiko – šį faktą pagrindė danų mokslininkų Hanne Kronborg ir Michael Vaeth iš Aarhus universiteto tyrimas.

Natūraliosios tėvystės bei žindymo konsultantai vienbalsiai teigia, jog čiulptukas tarnauja ne vaiko, o „tingios“ motinos labui, nes kūdikiui susijaudinus ar pradėjus verkti, pakaktų jį priglausti prie krūties, pažindyti ir taip nuraminti.

Žala sąkandžiui – su išimtimis?

Kiek apčiuopiamesnės odontologų išvados. Įrodymais pagrįstos medicinos duomenų bazėse susisteminus apie 20 straipsnių, analizuojančių ryšį tarp čiulptuko naudojimo ir netaisyklingo sąkandžio (kryžminio šoninių dantų sąkandžio, susiaurėjusio ir pakitusio gomurio skliauto, atviro sąkandžio dėl priekinių dantų augimo ir padėties sutrikimų), gauti tokie duomenys: statistiškai patikimai vertinami minėti sąkandžio pakitimai fiksuojami vaikams, naudojantiems čiulptuką ar buteliuko žinduką ilgiau, nei vaikui sueis treji metai (pavienė literatūra aprašo čiulptuko žalą sąkandžiui pradedant pirmaisiais vaiko metais). Kuo ilgiau nuo šio amžiaus vaikas naudoja čiulptuką, tuo didesnė ir akivaizdi padaroma žala. Ypač ryškūs struktūriniai veido kaulų bei sąkandžio pokyčiai stebimi „blogus čiulpimo įpročius“ turintiems penkiamečiams ir vyresniems. Paprastai tokio amžiaus vaikai nebenaudoja čiulptukų, o nusiraminimui čiulpia pirštą. Moksliniai tyrimai pagrindžia didžiausią, būtent, šio įpročio žalą (nes pirštą vaikas visada turi su savimi, įprotį nesudėtinga slėpti, pirštas yra žymiai kietesnis nei čiulptuko lateksas, paprastai pirštas čiulpiamas jau išdygus pieniniams dantims, kai nebėra čiulptuko, ir tęsiama formuojantis nuolatiniam sąkandžiui, piršto čiulpimas vyresniame amžiuje sietinas su gilesnėmis psichologinėmis peripetijomis nei tiesiog žindimas kūdikystėje ir t.t.).

Studijos neatmeta ir didžiulio genetinio polinkio svarbos netaisyklingam sąkandžiui formuotis, tačiau minėti rizikingos elgsenos veiksniai išlieka esminiai.

Močiutės nežino geriau

Labai dažna jaunos šeimos patarėja bei vaiko priežiūros specialistė – viską žinanti močiutė. Paprastai nuo šios įsitikinimų, išsilavinimo ar kaimynystėje gyvenančiųjų priklauso, kurią pusę – čiulptuko ar „nečiulptuko“ ji palaiko. Tikriausiai iš močiutės tekę girdėti, jog čiulptuko vaikučiui negalima duoti lauke, nes „pripūs į burnytę vėjo ir sirgs“, prieš įduodant mažyliui čiulptuką, jos rekomenduoja jį paseilinti arba aplaižyti, kad „nulaižytume mikrobus“. Dar kitos pataria čiulptuką tepti uogiene ar medumi, jei vaikas šio atsisako.

Ir tik dėl vieno šių teiginių jos iš dalies teisios: moksliškai pagrįstai įrodytas ryšys tarp sloguojančio kūdikio, kuris nuolat gauna čiulptuką, ir išorinės ausies uždegimo (otito), mat čiulpimo metu susidaro neigiamas slėgis, kurio metu įtraukiami ausų būgneliai ir susidaro puiki proga plisti infekcijai.

Čiulptuko seilėjimas kitam asmeniui, ne pačiam kūdikiui, vertinamas ne tik kaip neestetiškas veiksmas, tačiau visa laižančiojo burnos ertmės mikroflora patenka į mažylio burnytę, dantų ėduonį sukeliantys patogenai – taip pat. Čiulptuko seilėjimas kitam asmeniui, ne pačiam kūdikiui, vertinamas ne tik kaip neestetiškas veiksmas, tačiau visa laižančiojo burnos ertmės mikroflora patenka į mažylio burnytę, dantų ėduonį sukeliantys patogenai – taip pat. Įdomumo dėlei reiktų pažymėti, kad naujagimio burna yra sterili. Vienas pirmųjų ją kolonizuojančių mikrobų yra Streptococcus salivarius. Laikui bėgant, prisijungia visa gauja mikroorganizmų. Tad dėl šių priežasčių neleiskite mažyliams dalintis čiulptuku su draugu, nes šiuo mielu gestu vaikai apsikeis ir mikrofloromis, ir ligomis. Ypač tai aktualu lopšelius ir kitus vaikų kolektyvus lankantiems vaikučiams.

Nukritusį ar ilgiau be priežiūros paliktą čiulptuką pakanka nuplauti po šilto tekančio vandens srove, keliskart per dieną – ir su muilu. Keisti čiulptuką būtina kas kelis mėnesius ne tik higienos sumetimais, tačiau ir taikant jo dydį bei formą pagal kūdikio amžiaus tarpsnius.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Vaikų sveiktos patikra: kada reikia pasirodyti pas odontologą?
Seminaras „Ruošiamės mažylio priežiūrai“

Rinkitės čiulptuką ir pagal jo sudėtį, atidžiai tyrinėkite, kad joje nebūtų bisfenolio-A (BPA). Latekso čiulptukai paprastai yra minkštesni ir lankstesni, labiau tinkami naujagimiams, silikoniai – standesni, atsparesni dantų kramsnojimams. Lateksas gali būti alergijų priežastis, to taip pat nereikėtų pamiršti.

Geriausia, jei plastikinis čiulptuko diskelis yra su skylutėmis, nes tai palengvina kvėpavimą ir aplink burnytę besikaupiančios seilės turi galimybę nutekėti.

Suplyšusius, apkramtytus, nesandarią guminę dalį turinčius ir vandenį bei seiles savyje sulaikančius čiulptukus išmeskite nedelsdami dėl užspringimo pavojaus ir bakterijų bei Candida grybelių „veisyklos“. 2009 metais „Amerikos šeimos gydytojo“ žurnale publikuotas straipsnis įrodė, jog latekso čiulptukai labiau kontaminuoti mikroorganizmais nei silikoniniai.

Apie saldžios uogienės ar medaus – stipraus alergeno – žalą kūdikio dantims ir visam organizmui plačiai nekalbėsime, tačiau tepti čiulptukus šiais ir panašiais produktais griežtai draudžiama.

Jis gali būti ir naudingas

Jei kūdikis gimė neišnešiotas, jo čiulpimo ir rijimo refleksai nevisiškai išsivystę, čiulptukas padeda šiam refleksui formuotis ir tampa gyvybiškai svarbiu.

Moksliškai pagrįstas ir tas faktas, jog čiulptuko žindimas net perpus sumažina kūdikių staigios mirties sindromo riziką, jei duodamas vaikui miego metu.

Gydytojai bei logopedai vis dar ginčijasi, ar čiulptukas padeda stiprinti liežuvio raumenis bei stimuliuoja liežuvyje esančias nervines galūnėles, padedančias vystytis vaiko kalbai bei rijimui.

Gana dažnai mažyliai čiulptuką pamilsta prieš išsikalant pieniniams dantukams. Kramsnodami šį apvalų burbuliuką, jie numalšina dantenų perštėjimą ir niežulį.

Kalbėti apie tai, jog žindukas padeda ir mamai, auginančiai „niekada nepasisotinantį“ ar labai verksmingą kūdikį, taip pat neverta – praktine šio išradimo puse įsitikinusi ne viena mamytė.

Vis tik pediatrai sutaria vienu aspektu – čiulptuko naudojimas turi būti saikingas ir tik tada, kai jo tikrai reikia nuraminti kūdikiui.

Sudie, čiulptuk

Kad ir ką kalbėtų tetos, gėdindamos jau paaugusį pypliuką su čiulptuku burnytėje, reiktų nuraminti visas mamas – dar nei vienas vaikas į mokyklą su žinduku neišėjo.  Čiulpimo refleksas ima silpnėti šeštąjį gyvenimo mėnesį, tačiau gali epizodiškai sustiprėti susirgus, kalantis dantims, nutraukus žindymą krūtimi ar pan.

Šio įpročio vieni atsikrato be didelių pastangų, kartais savaime, kitiems sekasi sunkiau. Žymiai sudėtingiau atpratinti čiulpti pirštuką, tam gali prireikti net vaikų psichologo pagalbos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Dantukai: kada dygsta, kada krenta, ką žinoti?

Atpratinimo metodikos tokios pat senos, kaip ir patys čiulptukai: tėvai griebiasi nuo psichologinio smurto, įvairių čiulptuko „vagystės“ formų iki čiulptuko skonio, struktūros ar vientisumo sugadinimo.

Vienas praktiškai lengvai pritaikomų ir rezultatyviausių būdų – vis patrumpinti žirklėmis nukerpant lateksinę ar silikoninę čiulptuko dalį, kol čiulpimas tampa visiškai komplikuotas ir nebemielas.

Išradingi tėvai čiulptuką pavilgo česnako išspaudose, tepa eteriniais aliejais ar praduria jame skylučių.

Vaikams atsisveikinti su čiulptuku galėtų padėti ir šiokios tokios „iškilmės“. Pavyzdžiui, Laplandijoje, Kalėdų Senelio biure, stovi indas su vaikų paliktais čiulptukais, Stokholmo Skanseno parke auga medis, prie kurio šakų pririša jau „atgyvenusius“ čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą – jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko. Tad ir namų sąlygomis būtų galima suorganizuoti nediduką atsisveikinimo vakarėlį, užuot slėpus jį nuo vaiko ir kaltinant nykštukus ar kitus padarus įžūlia vagyste.

Šiukštu negąsdinkite ir negėdinkite vaiko, jog čiulptukas yra „negražu“, „toks didelis vaikas, o elgiesi kaip leliukas“, mat, vaikai tą suvokia labai asmeniškai, traumuojančiai, grėsmingai, kai mūsų tikslas yra ne tik atpratinti vaiką nuo čiulpimo reflekso, tačiau ir išmokyti jį kitų būdų nusiraminti. Atpratinimui nesirinkite šeimai nepalankaus meto, kaip pvz., namų remontas, lopšelio lankymo pradžia, mamos grįžimas į darbą ir pan.

Kantrybė, nuolatinis kalbėjimasis su vaikučiu, šiek tiek apsukrumo ir psichologiškai saugi aplinka padės laimingai bei pasitikint savimi užaugti net labiausiai prisiekusiam čiulptuko fanui.

Kviečiame į pasiruošimo tėvystei mokymus