Kaip apsaugoti vaikus nuo nepažįstamų suaugusiųjų bei kitų pavojingų situacijų!

Nuotrauka: Tomo Sapario

Kad ir kaip norėtume savo vaikus apsaugoti nuo nemalonių ir bauginančių patirčių, deja, būti šalia kiekvieną sekundę visą jų vaikystę negalime – o ir nereikia – kur kas geriau ir naudingiau juos pačius išmokyti, kaip reiktų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje ir apsisaugoti patiems. Todėl šį kartą labai pragmatiškas svarbių patarimų rinkinys, kuris gali padėti išvengti gąsdinančių, o kartais net labai dramatiškų įvykių. Ir kaip jau supratote, šis straipsnis ne apie saugumą neiti per arti vandens, ir ne kaip nesusižeisti važiuojant dviračiu, o apie tai, kaip apsisaugoti nuo nepažįstamų suaugusiųjų, turinčių blogų ketinimų vaiko atžvilgiu bei kaip elgtis netikėtai pasiklydus nepažįstamoje erdvėje.

Negąsdinkite vaikų visais svetimais žmonėmis – neleiskite bendrauti su klastingais.

Nesuklysiu pasakiusi, kad turbūt visose šeimose be išimties pagrindinis vaikų mokymas saugiai bendrauti su suaugusiais yra draudimas bendrauti su visais be išimties nepažįstamais, pasitelkiant gąsdinimus, ką baisaus jie gali vaikui padaryti. Tačiau iš tiesų tai yra labai slidus būdas, mat juo labai lengva vaiką paranojiškai įbauginti ir pasiųsti jam ne visai teisingą ir žalingą žinutę: „Pasaulis yra labai nesaugus, visur tavęs tyko grėsmė, ypač iš visų nepažįstamų suaugusių“. Ar įsivaizduojate, kaip baisu ir liguistai nesaugu yra gyventi taip suprantant pasaulį? Be to, tai netgi potencialiai pavojinga – jūsų vaikui tikrai ne kartą gyvenime gali tekti bendrauti su nepažįstamais, kartais tas bendravimas gali būti gyvybiškai svarbus, bet įbaugintas vaikas tam nesiryš – pavyzdžiui, pasiklydęs nepažįstamoje vietovėje jis bijos paprašyti pagalbos nepažįstamo suaugusio. Netgi, nekalbant apie tokias ekstremalias situacijas, vaikui vis tiek nėra būtina bijoti visų nepažįstamųjų – užuot tai skatinę, mokykite vaikus saugotis apgaulingų, klastingų, suktų  (ar kaip jums labiau patinka įvardintų) suaugusiųjų, nes būtent jie ir yra tie, kurių tikrai dera bijoti ir nuo kurių vaikai turi būti mokomi apsiginti. Niekam ne paslaptis, kad vaikus pagrobia ir nusivilioja niekuo neišsiskiriantys, dažniausiai, priešingai, puikiai atrodantys, gerai apsirengę, maloniai su vaikais bendraujantys asmenys – tokie, kurie vaikų visai nebaugina ir neatrodo grėsmingi ar galintys nuskriausti – o juk būtent tokių, kurie nori nuskriausti, tėvai liepia saugotis! Tad visada tai vaikams pabrėžkite! Be to, tie klastingieji dažnai gali būti ir šiek tiek, bent iš matymo pažįstami (maloniai vakar kartu su tėvais susipažinęs ir šnekučiavęs viešbučio kaimynas, ledų kioskelio pardavėjas, netoliese paplūdimyje visą dieną gulintis ir vis saldainių pasiūlantis dėdė ir t.t.). Todėl apibūdinant tokį asmenį, vaikui apibūdinkite du esminius jo bruožus:

• Nepažįstami (mažai pažįstami) suaugusieji NIEKADA NEPRAŠO VAIKŲ PAGALBOS! Būtent ši savybė turi būti pagrindinė – pasakykite vaikams, kad suaugę pagalbos visada prašo suaugusiųjų, jei nepažįstamasis to prašo vaiko, vadinasi, jis turi negerų ketinimų ir vaiko atsakymas visada turi būti kategoriškas: Ačiū, ne! Vaikas neturi leistis į detalesnes kalbas, jei yra galimybė, iškart bėgti pas pažįstamą suaugusį ar į namus, jei ne – ieškoti aplink policijos pareigūno ar mamos su vaikais ir priėjus prie jų prašyti pagalbos (štai ir situacija, kai nepažįstamas žmogus yra būtinas ir reikalingas!) Nes būtent vienokiu ar kitokiu būdu prašant pagalbos (pvz., gal galėtum įlįsti pro mašinos langą ir paduoti užtrenktus raktelius, gal galėtum padėti surasti parke pasiklydusį šuniuką ir t.t.) vaikus lengviausia įtikinti nueiti kartu – vaikai kilnūs ir geri iš prigimties, jie visada pasirengę padėti, o šioje situacijoje tai yra labai pragaištinga. Vokietijoje atliktas eksperimentas atskleidė šokiruojančius rezultatus – 8 iš 10 vaikų nė nedvejodami nuėjo pagelbėti nepažįstamajam ištraukti užtrenktų mašinos raktelių, o 3 iš jų, pasiūlius saldainių, sutiko, kad nepažįstamasis juos pavežėtų namo…
• Nepažįstami (mažai pažįstami) suaugusieji NESIŪLO SALDAINIŲ ir NEKVIEČIA EITI PAS JUOS PAŽAISTI. Tai antras populiarus būdas nusivilioti vaiką į savo namus ar kitą vietą, todėl labai svarbu išugdyti įprotį atsispirti šioms vaikams taip patinkančiomis vilionėmis. Net jeigu iš tiesų saldainį siūlantis nepažįstamasis neturi visiškai jokių užslėptų ketinimų – jūsų vaikas tikrai nieko nepraras negavęs to saldainio, o atsarga, kaip ten sakoma, gėdos nedaro.

Būkite tikri, kad vaikai supranta, jog su jokiais nepažįstamais niekur negalima eiti, o jei atsitiktų taip, kad nepažįstamasis imtų už rankos prievarta ir vestųsi, mokykite vaiką šauktis pagalbos. Esu skaičiusi patarimą, kad vaikams geriau šaukti ne „Gelbėkit“, o „Gaisras“ – tai labiau visų aplinkinių dėmesį atkreipiantis žodis, ypač, kai rėkia vaikai, o aplink didžiulis triukšmas, o atkreipus dėmesį jau galima garsiai rėkti, kas nutiko. Didelė tikimybė, kad jau vien žmonėms atkreipus dėmesį į vaiką, pagrobėjas jį paleis ir spruks pats.

Mokykite ir gerbkite vaiko kūno privatumą

Jau nuo pat ankstyvos vaikystės, kai tik vaikas ima suprasti, psichologai rekomenduoja, prieš prausiant vaiką, visų pirma, atsiklausti, ar galite jį nuprasti ir prausiant liesti jo intymias vietas. Paaiškinkite jam, kad kiekvieno žmogaus intymios vietos yra tik jo, kad kiekvienas žmogus yra savo kūno „bosas“ ir tik jis pats gali nuspręsti, kam leis ar neleis jas matyti ar liesti.  Ir jei atsitiks taip, kad dvimetis pasakys, jog ne, neleidžia – reikėtų jam paklusti (jei iki tol kasdien teisingai formavote prausimosi įgūdžius, jis sugebės tuos kelis kartus nusiprausti ir pats, nes, toks mažas vaikas dar tikrai visada ar beveik visada duos  teigiamą atsakymą). Vaikui dažnai turite priminti, kad jei vieną kartą leis, tai nereiškia, kad turi leisti visada, kad jis gali ir turi teisę apsigalvoti. Netgi pervystant ar keičiant sauskelnes kūdikiui rekomenduojama nuosekliai aiškinti, ką darote ir kodėl tai būtina. Ta pati situacija yra ir su bučiniais, kutenimais bei apkabinimais – kai tik vaikas yra tokio amžiaus, kai kažkurį iš šių žaismingų ir švelnių tėvų veiksmų sustabdo, nes nepatinka ar tiesiog pabodo ir nebenori, tėvai turi iškart liautis, nors jiems tai ir atrodo smagus žaidimas. Taip vaikui suformuosite sveiką ir teisingą požiūrį į savo kūną, žinojimą, kad kitas žmogus jo liesti neturi teisės, todėl tokiam vaikui, atsidūrus keblioje situacijoje, bus kur kas lengviau apsisaugoti nuo nepažįstamųjų seksualinio išnaudojimo.

Taip pat svarbu ir gerbti ūgtelėjusio vaiko privatumą – jei jis nori persirengti ar nusiprausti vienas, uždarykite duris be jokių komentarų, kad „aš tik mama“, „ko čia gėdiniesi“, „nežiūrėsiu“ ir pan. Tegul vaikas supranta turįs savo teises į privatumą ir jomis uoliai naudojasi.

Paslaptys

Labai dažnai iškrypėliai linkę prigąsdinti vaikus, jei šie papasakos apie juos tėvams, ką nors padarys ne tik jiems patiems, bet ir jų artimiesiems. Taip įbaugindami priverčia laikyti paslaptį ir nieko nepasakoti. Todėl kurdami saugumo taisykles namuose, įtikinkite vaiką, kad jis niekada nelaikytų paslapčių, kurios jį verčia jaustis nejaukiai, blogai, liūdina, baugina ar skaudina – jei kažkas, net ir ne tik nepažįstami suaugę prašo laikyti tokią paslaptį, jis būtinai privalo ją papasakoti tėvams ar kitam suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki. Čia irgi pravartu kartu su vaiku, atsiklausiant jo nuomonės, žaismingai sukurti pasitikėjimo žmonių ratą – bent 5 žmones, į kuriuos jis bet kada gali kreiptis, jei saugo jį neraminančią paslaptį ar nori pasikalbėti. Šioje vietoje yra dar vienas niuansas – norėdami, kad vaikai drąsiai įgyvendintų šią taisyklę, neturėtumėte prašyti laikyti paslapčių ir jūs – na tai kas, kad tai daugiau žaidimas, nes dažniausiai tos paslaptys būna atskleidžiamos tą pačią akimirką, kai pamatomas žmogus, „kuriam negalima sakyti“, bet dėl aiškumo, neprašykite vaikų to daryti.

Neverskite būti mandagiu su visais

Mes įpratę, kad vaikai turi būti besąlygiškai mandagūs ir pagarbus su suaugusiais, nesvarbu, ar gerai ar mažai pažįstamais – su tolimais kaimynais, tėvų bendradarbiais, galiausiai tėvų ar senelių draugais ar net rečiau matomais giminaičiais. Tačiau tiesa yra ta, kad vaikas neprivalo būti priverstinai mandagus, jeigu suaugęs jam kelia nemalonius jausmus, gąsdina, neramina. Vaikas turi žinoti, kad neprivalo jam šypsotis, kalbėtis, dar blogiau – „duoti bučkį“ ar apkabinti, jei pats to nenori. Jis privalo žinoti, kad gali pasakyti NE ir į tai bus atsižvelgiama. Čia nekalbama apie tai, kad jis gali su jais elgtis nepagarbiai, kalbama apie tai, kad jis neprivalo elgtis pagal mandagumo protokolą – spausti ranką, apsikabinti, pasibučiuoti, eiti ant rankų, kalbėtis, ar dar blogiau – pasakyti eilėraštį ar parodyti „kaip tu moki skaičiuoti“. Atminkite, jūsų draugai – tai ne vaiko draugai, todėl vaikas šiuos dalykus gali daryti tik jei nori pats, niekieno neverčiamas ir vėliau jam negali būti priekaištaujama, kad „nuliūdinai dėdę, nes nedavei bučkio“ ir panašiais priekaištais. Taip vaikui ugdysite žinojimą, kad jis visada gali pasakyti NE, net jei tai skirta ir suaugusiam žmogui.

Taisyklės pasiklydus nežinomoje vietoje

Nuklysti nuo suaugusiųjų ir pasimesti yra labai nesunku net ir pažystamame mieste, parke ar net prekybos centre, o ką jau kalbėti apie kitos šalies vietoves, todėl jei taip atsitiktų, tam, kad tiek jūs, tiek vaikas, patirtumėte kiek įmanoma mažiau streso ir kuo mažiau neigiamų pasekmių, rekomenduojama vaikui prevenciškai paaiškinti šiuos tris dalykus:

• Lik ten, kur pamatei, jog pasiklydai. Supratęs, kad šalia nėra tėvų, vaikas ima verkti, panikuoti ir bėgti ieškoti tėvų, taip nutoldamas nuo jų dar toliau ir apsunkindamas jo paiešką. Todėl stovėjimas toje vietoje, kurioje yra, ir garsus šaukimas tėvų, sutrumpins paieškų laiką.
• Ieškok policijos pareigūno arba mamos su vaiku (-ais). Policijos pareigūnas suteiks kvalifikuotą pagalbą ir pagreitins sėkmingas paieškas, o jei jo arti nesimato, geriausias ir saugiausias pasirinkimas apsižvalgyti ir pamačius pagalbos prašyti kitos mamos – ji geriausiai supras mažo vaiko savijautą, todėl visų pirma paguos, nuramins ir padės surasti tėvus. Be to, mažiausia tikimybė, jog tokia mama gali būti aukščiau minėtas klastingas suaugęs.
• Pasakyk arba parodyk užrašytą vardą, pavardę ir telefono numerį. Jei vaikas pakankamai didelis kad įsimintų vardą, pavardę bei jūsų telefono numerį, jis tiesiog privalo juos žinoti, kad galėtų juos pasakyti pareigūnui ar kitam suaugusiam (mamai su vaikais). Mažiems vaikams šie dalykai turėtų būti užrašyti vidinėje drabužių pusėje ant specialios etiketės ar dar geriau ant specialių apyrankių su kontaktų lipdukais (jų galima įsigyti elektroninėse parduotuvėse) – išeidami su vaikais ir uždėdami jas, jausitės gerokai ramiau ir saugiau. Tokias apyrankes galima uždėti ir vyresniems – susijaudinę ir stresinėje situacijoje jie telefono numerį gali paprasčiausiai pamiršti.

Kaip išmokyti visų šių taisyklių?

Sena gera patarlė – kartojimas – mokslų motina –  labai tinkama ir čia. Būtina reguliariai kartas nuo karto priminti, paklausinėti, netgi suvaidinti tam tikras situacijas, kuriose galėtumėte panaudoti visas svarbiausias taisykles. „Ką darytum, jei nepažįstamas tavęs prašytų pagalbos?“ „Įsivaizduokime, kad aš nepažįstamasis ir duodu tau saldainį bei kviečiu pas mane pažaisti, kaip tu elgeisi?“ „Jei labai malonus ir tvarkingas, gražiai kalbantis nepažįstamasis siūlo tave parvežti iš mokyklos, ką tu darytum?“ Ir jokiu būdu nekaltinkite bei nepykite, jei vaikas pasimes, užmirš ir atsakys ne taip – tai tik dar viena proga įsitikinti, kaip svarbu apie tai kalbėtis reguliariai. Jei yra galimybė, dalyvaukite šiose repeticijose visa šeima. Ypač svarbu pakartoti taisykles prieš išvykstant atostogų, po ilgesnės nelankymo pertraukos išeinant į darželį ar mokyklą, išleidžiant vaiką pirmą kartą savarankiškai į kiemą ir pan. Svarbiausia perdėtai negąsdinkite vaiko, tačiau užtikrinkite, kad šios taisyklės yra labai svarbios ir jų laikydamasis vaikas visada bus saugus.

Taigi, mus supantis pasaulis tikrai nėra rožinis ir saugus, tačiau paniškai ir neurotiškai įbaugindami vaikus, juos gal ir apsaugosime nuo piktą linkinčių suaugusiųjų (kurių jūsų vaiko kelyje gali net ir nepasitaikyti visą gyvenimą!), tačiau galime stipriai apsunkinti ir „apvogti“ visą likusį vaiko gyvenimą, nes ta nesaugaus pasaulio grėsmė ir baimė, persiduos ir kitoms gyvenimo sferoms ir vienokiomis ar kitokiomis formomis lydės ir jau suaugusį žmogų. Todėl linkiu atrasti aukso viduriuką – geriausią efektyvų būdą išmokyti vaikus tinkamai apsisaugoti, neatimant iš jų tikėjimo, kad pasaulis, o kartu ir gyvenimas, dar yra ir gražus!