Erika: esu nepaprastai laiminga, turėdama savo trigubą laimę!
Balandžio 17 dieną Erika su vyru atšventė 3-iąjį Luknės, Gustės ir Urtės gimtadienį. „Kaip mes su vyru dažnai juokaujame, auginti vieną vaiką – tikros atostogos, ir visai nesvarbu, kokio „sunkumo“ jis yra” – sako trynukių mama. Kalbėjomės apie trigubą nėštumą ir užklupusias gyvenimo permainas.
Kaip sužinojote, jog auga net trys?
Nėštumas buvo vienas, o vaikučiai trys. Čia jau vienu šūviu net ne du, bet trys zuikiai 🙂 Dievas mus tikrai gausiai apdovanojo, aš pastojau natūraliai, be jokių didelių sunkumų. Dar draugystės su vyru pradžioje visada juokaudavome (o kartais ir rimtai tikėdavome ), kad mes TIKRAI turėsime dvynukus! (vyro tėtis „iš dvynukų“). Matyt, taip giliai tikėjome, kad viskas ėmė ir išsipildė. Su kaupu. Paradoksas, bet kai pastojau, visiškai pasimiršo mūsų planai ir svajonės turėti dvynukus, ir man net galvoje nekirbėjo, jog pilvelyje gali augti daugiau, nei vienas mažylis.
Apie tai, jog savyje nešioju tris gyvybes, sužinojome gana anksti, 7-8 nėštumo savaitę pasijutus blogai, teko vykti į ligoninę, kurioje, atlikus echoskopiją, sužinojome džiugią žinią. Gydytoja kompiuterio ekrane parodė 3 namelius ir juose augančius 3 mažus žirniukus. Vyras nepatikėjo, o mane apėmė euforija – jausmas, kurio neįmanoma nupasakoti. Nebuvo visiškai jokios baimės, jokio nerimo. Aš tarsi skraidžiau 9-ame danguje. Aišku, praėjus tam svaigiam jausmui, pradėjau realiau į visa tai žiūrėti, bet buvau pakankamai rami.
Jaučiausi pavargusi, tad tekdavo dažnai prigulti. Savijauta buvo gera, manęs nekamavo jokie pykinimai ar vėmimai. Iš pradžių tiesiog džiaugiausi nėštumu ir laukiau vis apvalėjančio pilvuko (o augo jis tikrai greitai 🙂 ). Vis skaičiuodavau savaitėles, o vėliau ir dienas, net valandas, kai buvo brangi ir nepaprastai svarbi kiekviena minutė, joms, augančioms pilvelyje…
Pamenu, kartą lankėmės privačioje klinikoje, tada man buvo 19 sav. Gydytojas, nužvelgęs mane, paklausė: „o kam jums reikalingas tyrimas ultragarsu? Kad jau jums tuoj gimdyti!“ (galite įsivaizduoti, kokio dydžio tada buvo pilvukas ir kaip jis augo toliau 🙂 )
Iki maždaug 20 savaitės jaučiausi labai gerai, dažnai eidavau pasivaikščioti. Po to sekė vis didesnis nuovargis. Darėsi vis sunkiau ir sunkiau: naktį sunku apsiversti ant kito šono, dieną – vaikščioti. Pabaigoje jau ir iki tualeto būdavo sunku nueiti. Apie 27 nėštumo savaitę man nustatė gestacinį diabetą, o 28 sav. subrandino mažylių plaučiukus.
Papasakokite apie gimdymą ir pirmąją pažintį su trijule.
Į ligoninę paguldė visai netikėtai ir neplanuotai, apie 30-ąją nėštumo savaitę, kuomet po įprastinio tyrimo ultragarsu, paaiškėjo, jog viena dukrytė nustojo augusi. Ir nuo šios dienos prasidėjo baisus laukimas ir nerimas. Buvo svarbi kiekviena diena. Mums pavyko „ištempti“ dar 9 dienas, po kurių gydytojai pasakė, jog daugiau delsti nebegalime. Ir nors cezario pjūvio operacija turėjo būti planinė – teko operuoti „extra“. Viskas vyko žaibišku greičiu. Spėjau tik vyrui paskambinti, kad atvažiuotų, ir sesei pranešti.
Turėjau dalinę nejautrą, tad turėjau galimybę girdėti ir matyti, kas vyksta. Pamenu, sėdžiu ant operacinio stalo (anesteziologas ruošė narkozę), su manimi kalba viena iš ten buvusių gydytojų, o aš verkiu, ašaros didelės didelės, kaip pupos rieda. Nežinau kodėl, ar iš to noro pamatyti savo mažyles, ar iš didelės baimės, kad tik viskas būtų gerai, bet sustoti negalėjau. Į operacinę įleido vyrą. Be jo ten dar buvo ir GAUSUS būrys personalo, kurie rūpestingai ir planuotai (išsirikiavę eilutėje), jau su inkubatoriais laukė priimsiantys mažylius.
Ir štai gimsta mano didžiausi stebuklai! Tik ašarų jau nebelikę, aš neverkiu. Mažylių verksmo negirdžiu. O juk atrodė viskas turi būti kitaip: vaikelio Pirmasis verksmas, mamytės džiaugsmo ašaros…
Mergaitės gimė 1980g (45 cm), 1640g (44cm) ir 1100g (37cm), jos iškart perkeltos į intensyvios priežiūros skyrių (reanimaciją). Tik gimusios jau mokėjo savarankiškai kvėpuoti, tačiau deguonis buvo prijungtas tam, kad nepamirštų ir kad nepavargtų.
Žodžiais sunku nupasakoti, ką išgyvenome mes su vyru, gimus dukrelėms… Ligoninė tapo antrais mūsų namais. Nebuvo to šilto, nepaprasto, ramaus džiaugsmo, kurį jaučia mamos, gimus vaikui. Nebuvo ir to tikro jausmo, jog tapau MAMA, kai gimus vaikams negalėjau jų priglausti šalia savęs… Savo mažutes pamačiau tik kitą dieną (tėveliui pasisekė, ir jis galėjo jau po valandos jas aplankyti, pamatyti). Savo Gustę pirmą kartą ant rankų paėmiau praėjus 5 dienoms, Urtę ir Luknę – po 7 dienų. Tačiau tuo viskas nesibaigė…
Praėjus dviems dienoms po dukrelių gimimo, vienai iš mergaičių pilvelyje pradėjo kauptis skysčiai. Ją kuo skubiau reikėjo perkelti į Dubline esančią ligoninę (~200 km nuo mūsų). Supratau, kad tai labai rimta tik tada, kai gydytojai pasiūlė kviesti kunigą. Mes pakrikštijome savo dukrelę antrą jos gyvenimo dieną, tokią mažutę, trapią ir bejėgę… ir išlydėjome. Jūs neįsivaizduojate, koks tai jausmas, išlydėti savo kūdikį, nežinant, ar jis grįš…
Gydytojai neteikė jokių optimistiškų prognozių („50 ant 50 proc.“). Dėkoju Dievui, kad viskas baigėsi gerai ir mergaitė po 5 dienų grįžo atgal į ligoninę pas savo sesutes. Buvo ir kitas momentas, kada pamiršusi kvėpuoti, mūsų mažylė tiesiog suglebo ant mano rankų. Ir vėl atėjo jausmas, kad ją prarasiu. Tas jausmas ir baimė, kad kažkurią dukrelę prarasiu, mane dar ilgai lydėjo, gyvenau nuolatiniame strese…
Visas tas laikotarpis, kurį praleidome ligoninėje (o praleidome tikrai nemažai, Gustė grįžo namo po 5 sav., Urtė po 9 sav., Luknė po 10 sav.) mane siaubingai paveikė, buvo sunku tiek psichologiškai, tiek morališkai, tiek visomis kitomis prasmėmis. Atrodo dar ir dabar matau tas mažas savo kruopytes, gulinčias inkubatoriuose, apraizgytas šimtais laidų laidelių, o mintyse girdžiu tuos pypsinčius „aparačiukus“, kurie sukėlė tiek daug baimių ir nerimo… Bet mergaitės augo, stiprėjo ir viskas klostėsi į gera. O kiek džiaugsmo suteikdavo, kai pamatydavai, jog tavo vaikas suvalgė jau NET 5 ml pienelio! Tą turbūt gali suprasti tik „ankstukų“ susilaukę mamos. Pamažu pradėjau jausti tą neapsakomą jausmą būti MAMA 🙂 Ir su nekantrumu laukiau tos dienos, kada pagaliau visi kartu galėsime būti namuose.
O kas paskui? Išėjote motinystės atostogų Jūs, Tėvelis ir seneliai? 🙂 Kaip auginote mažyles?
Išėjau motinystės atostogų. Vyras ir toliau dirbo, kaip dirbęs. Į pagalbą mums, kai pagaliau visi vaikučiai jau buvo namuose, keletui savaičių atvyko vyro mama, po to – mano. Esame nepaprastai dėkingi joms už nuoširdų rūpestį ir didelę pagalbą, nes ji buvo tikrai neįkainojama!
Taip mes pora mėnesių „sukomės“ buityje su močiučių pagalba. O vėliau… vėliau sukis, žmogau, kaip išmanai 😀 Dukreles auginome su vyru dviese, be jokių auklių ar pagalbininkių. Vyras pradėjo dirbti vis mažiau ir mažiau, nes vienai susitvarkyti buvo nepakeliamai sunku. Mažylės buvo neramios, daug verkdavo, kamavo diegliukai…
Kūdikystės laikotarpis buvo tarsi „darbas – darbas – darbas“. Turėjome dirbti nuolatos. Valgė jos skirtingu metu (mažiausioji neišlaukdavo nei 3 val., o vyresnėlė valgydavo kas 3,5 ar net 4 val.), tai tapo tikru iššūkiu. Čia pamaitini, pakeiti sauskelnes, užmigdai, žiūrėk jau kitai laikas valgyti, ir vėl sauskelnės, vėl maitinimas, vėl ir vėl ir vėl viskas sukosi ratu, pilnu tempu. Nebuvo kada prisėsti ir tiesiog pasidžiaugti: „Ak, kaip smagu turėti trynukes!“ Tai buvo juodas darbas. Daugybę kartų buvo tokių pragariškų momentų, kai sėdėdavau ir verkdavau, kai atrodė žemė slysta iš po kojų, kai net gyventi nenorėjau…
Kūdikystės laikotarpis buvo tarsi „darbas – darbas – darbas“
Gyvenimas mums apsivertė aukštyn kojomis, tikrai tikrai. Žinoma, kad pirmiausia teko keisti ir automobilį. O vėliau ir namą (nes iki tol gyvenome dvi šeimos), tad po vienu stogu nebetilpome.
Žinoma, buvo ir daugybė linksmų akimirkų, trigubos laimės ir džiaugsmo. Laimė, kai tavo kūdikis tau šypsosi, laimė, kai pamatai išdygusį dantuką, kai tavo vaikas, tas mažutis mažulėlis, kuris svėrė vos kilogramą, pagaliau atsistoja, kai taria pirmą žodį, kai žengia pirmą žingsnį…
Kartą, kai dar mano mama „svečiavosi“ pas mus, vyras, norėdamas palengvinti mums buitį, susiruošė į parduotuvę su mažiausiaja Urtyte, kuri buvo neramiausia ir, rodos, visąlaik verkdavo. Tačiau sugrįžo namo, nepraėjus nei 5 minutėms, nes mūsų mažoji skruzdėlytė parodė tikrąjį savo balselį 🙂 Dabar prisiminus, mudvi su mama visada juokiamės, vaizdas buvo toks geras, o vyro mimika pasakė daugiau, nei galėjo žodžiai pasakyti 😀
Ką mergaitės dabar veikia? Galbūt atsiskleidė jų skirtumai? Galbūt mėgstamos veiklos skiriasi? O gal jos kaip vienas vandens lašas?
Šiuo metu mergaitės namuose, vasarą planuojame pas močiutes pavasaroti, o nuo rudens jau keliausime į darželį. Dukrelės ne identiškos, tačiau Gustytė su Urtyte kaip du vandens lašai. Dauguma jas net supainioja. Jos ne tik išvaizda, bet ir charakteriu labai panašios – impulvysios, joms viskas turi būti greitai – čia ir dabar. Na, o Luknė – ramesnė, tačiau savo gudrumu lenkia ir seses 🙂 Ji moka iškrėsti išdaigą ir nelikti kalta 🙂
Ką Jums davė triguba motinystė?
Triguba motinystė man davė labai daug. Aš esu nepaprastai laiminga, turėdama savo trigubą laimę! Aš išmokau kitaip žiūrėti į gyvenimą, tapau brandesnė moraline prasme. Išmokė kitaip žvelgti į pasaulį, į mus supančias tariamas problemas. Kaip mes su vyru dažnai juokaujame, auginti vieną vaiką – tikros atostogos, ir visai nesvarbu, kokio „sunkumo“ jis yra.
Esu nepaprastai dėkinga savo vyrui, už visokeriopą pagalbą, dar nėštumo metu, kuomet nebesusilenkdavau apsiauti batais, neišlipdau net iš automobilio, be jo pagalbos 🙂 Už tas naktis, kuomet leisdavo man nepertraukiamai išsimiegoti, o pats likdavo vienas su trijais kūdikiais, ir ryte dar eidavo į darbą… Ne, aš negalėčiau sakyti, kad mano vyras padėjo man auginti vaikus. Nes tai netiesa. Mes tiesiog abu juos auginom (ir vis dar abu auginam), visapusiškai, absoliučiai neskirstydami buities darbų į „čia tavo pareiga, čia – mano“. Mums nereikėjo žodžių, užtekdavo vien žvilgsnio, kad suprastumėm, kas ką turi daryti. Už visa tai aš jį labai gerbiu ir MYLIU!
