Bendravimo galia!!!
Šiandien gausu informacijos bei patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, ar net ko norėti, ar kaip mylėti. Tai atspindi nuolat viešoje erdvėje publikuojami tokie straipsniai kaip 7 laimingo gyvenimo principai, 10 auksinių bendravimo ar 5 pagrindinės vaikų auklėjimo taisyklės, 7 teisingos mitybos pagrindai ir dar daug kitokių. Tačiau kaip atsirinkti ko iš tiesų noriu AŠ? Ir ne retai nutinka taip, kad atsakymą sunku rasti, kadangi jis labai glaudžiai siejasi su klausimu Ar aš pažįstu save?
Nežiūrint to, vis tik esame socialinės būtybės t.y. gyvename tarp žmonių. Todėl nemaža dalis mūsų norų susiję su socialiniais santykiais, siekiu būti priimtam, suprastam… Kartais nutinka taip, kad kažko taip norisi ir atrodo savaime suprantama, kad kiti turėtų atspėti mano norus. Jei taip nenutinka, kyla nuostaba, vėliau pyktis, savęs gailestis. Ne paslaptis, kad kartais tenka augti šeimoje, kur tėvai geriau žinojo ko reikia vaikui. Verčia vaikus kur nors dalyvauti, kažką daryti, nes visi taip daro. Tokie Suaugę vaikai pildo kitų lūkesčius, perka namą, nes tai yra dalis „laimingo“ gyvenimo, stengiasi įtikti ir patikti pamiršdami save, ignoruodami savo norus. Pažinti save vadinasi pasirinkti pagal savo norus, poreikius, galimybes. O jei pavyktų suprasti save bei savo norus ir juos išsakyti, tai padėtų išvengti spėliojimo bei augančio pykčio, dėl nepatenkintų lūkesčių. Juk net ir pasakoje apie auksinę žuvelę reikėjo žinoti savo norą ir jį pasakyti.
Ne mažiau svarbus klausimas yra Ar aš paklausiu ko nori kitas? Neklausdami žmonės savotiškai saugosi nuo įsipareigojimų. Juk paklausus vėliau reikės kažką daryti, sureaguoti. Visi esame skirtingi, su savo individualia vertybių sistema. Kiekvienas kitaip suprantame kas iš tiesų svarbu, turime savas versijas. Blogiausia, kad ir kiti tiki savo teisingumu. Todėl kartais kyla sunkumų, vieniems šeimoje bendraujant su sutuoktiniu, kitiems nesiseka rasti ryšio su vaikais, tėvais ar kitais giminaičiais, tretiems darbe su kolegomis ar viršininku… tuomet trinka vienas iš pagrindinių žmogiškųjų poreikių. Užuot savyje analizavę ar vertinę padėkite vienas kitą suprasti bendraudami, domėkitės kitų norais, mintimis. Tuo pačiu padėsime kitiems suprasti save.
Kaip nurodo G. Navaitis (1996), šeimos tarpusavio santykiai – dinamiška tarpusavio sąveika, keitimasis emocijomis ir informacija. Kitaip dar būtų galima įvardinti, kaip šeimos narių tiesioginį, reikšmingą bei nuolatinį poveikį vienas kitam. Paprastai visi šeimos nariai turi tam tikrą įtaką vienas kitam ir žino kaip tai valdyti, bendradarbiauti ar konfliktuoti, kad galėtų ginti savo asmeninius interesus šeimoje. Todėl svarbu išlaikyti sveiką balansą tarp valdžios pasiskirstymo, supratimo ko noriu aš ir ko iš tiesų nori kitas. Prieš kurį laiką šeimose vyravo rigidiškas bendravimas, t.y. griežtos taisyklės, jausmų menkinimas ir impozantiškas bendravimas. Tuo tarpu šiandieninėse šeimose dažniau pasitiko difuzinis šeimos santykis, kada vyrauja neaiškios taisyklės, kintantys vaidmenys, nėra aiškių ribų. Ar demokratiški santykiai, kurių pagrindas aiškios funkcijos, atsakomybė laisvas bendravimas. Tad šeimoje įgyjame pirminius bendravimo įpročius, kuriuos vėliau pritaikome darželyje, mokykloje, bendraamžių grupėse ar darbo kolektyve.
Bet kokiu atveju kiekvienos šeimos bendravimas yra ir unikalus ir nepakartojamas. Kaip nėra vienodų pirštų antspaudų taip ir kiekvienos šeimos gyvenimas skiriasi. Tad siekis būti tokiu kaip kiti, bendrauti kaip kiti apriboja laisvę rinktis. Todėl svarbu matyti perspektyvą, jaustis pajėgiam pačiam rinktis bei išmintingai elgtis. Nei vienas iš mūsų negali būti tikras, kad bus išgirstas, suprastas ar įgyvendinti visi mūsų norai. Tikrai bus akimirkų kai jausimės nesuprasti. Tačiau galime palengvindami tarpusavio santykius tiesiog bendraudami.
